BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Dauguma žmonių, pamatę plakatą ar vėliavą, kurioje pavaizduotas sakalas, pagalvoja,
kad tai partijos rinkiminė agitacija, tačiau yra ir kitokų, ne politinių, o labai sportiškų sakalų – tai krepšinio komanda „Vilniaus Sakalai“.
Su „Sakalų“ vyriausiuoju treneriu Nerijumi Zabarausku susitinkame jo darbo vietoje – sporto salėje. Stebėdama treniruotę ir ramų kaip belgą Nerijų, supranti, kad ramybė, pasitikėjimas ir susikaupimas privalo lydėti trenerį kiekviename žingsnyje. O apie kitus šios profesijos darbo privalumus ir trūkumus, krepšinį ir ne tik susitikome pakalbėti.

Sakalas simbolizuoja akylumą, vyriškumą ir tikslo siekimą. Ar tokie yra ir Jūsų treniruojami „Sakalai“?
Mes tokie dar nesame, tačiau siekiame tokiais tapti. Mes statome pagrindinius pamatus jauniems žaidėjams, kad jie išskristų į platesnes krepšinio aukštumas, taptų žinomais ir tikrais sakalais.

Esate jauna komanda. Tai privalumas ar trūkumas?
Žvelgiant iš trenerio darbo pusės, tai yra privalumas, nes matai, kaip krepšininkas tobulėja, gali džiaugtis savo darbo vaisiais. Kita vertus, darbas su jauna komanda yra sunkesnis psichologiškai. Jauniesiems krepšininkams trūksta patirties, todėl treneris privalo duoti užduotis, viską numatyti, įspėti, ko nevalgyti prieš varžybas ir panašiai. O patyrę krepšininkai yra savarankiškesni. Žinoma, jaunatviškas maksimalizmas, kuris trykšta į visas puses, padeda siekti geresnių rezultatų, tačiau tas pats maksimalizmas neleidžia susikoncentruoti tik į krepšinį. Jie jauni ir nori visur dalyvauti, leisti laisvalaikį su draugais, pabūti su šeima, o ne tik matyti oranžinį kamuolį.

Jūs pats ilgą laiką žaidėte krepšinį, o treneriu dirbate daugiau negu penkerius metus. Koks darbas mielesnis širdžiai?
O čia labai skirtingos barikadų pusės! Kai esi krepšininkas, esi vykdytojas, tau nereikia rūpintis organizaciniais klausimais, pavyzdžiui, išvykos ir panašiai. Krepšininkas susikoncentruoja tik į krepšinį ir savo darbu prisideda prie komandos žaidimo ir galutinio rezultato. Trenerio darbą galima palyginti su loterija. Jis ruošia komandą taktiškai ir fiziškai, laukdamas rezultato, tačiau gali to rezultato ir nesulaukti. Viskas priklauso nuo to, kaip tave priims komanda ir kaip tu priimsi žaidėjus. Taip pat labai svarbu, kad tarp žaidėjų ir trenerio būtų abipusis ryšys, privalome vienas kitą suprasti ir siekti bendro tikslo.

O kur dar lietuvių kritikos lavina po pralaimėtų rungtynių…
Kritika yra naudinga, jeigu ji yra konstruktyvi, tačiau dažnai kritikuoja ne žmogaus protas, o susikaupusios emocijos. Girdėjote tokį posakį: jeigu pralaimi komanda, tai vadinasi pralaimėjo treneris? O dar kaltinimai, kad reikėjo naudoti kitą gynybos sistemą arba kodėl į aikštelę buvo neišleistas kitas žaidėjas. Treneriui tenka didesnė atsakomybė, tu esi atsakingas už dvylika žmonių ir bendrą komandos rezultatą.

Tradicinis klausimas. Kas atvėdė į krepšinio pasaulį? Nesvajojote tapti kosmonautu kaip dauguma to meto vaikų?
Noras tapti kosmonautu buvo labiau propagandinis triukas: „jeigu šuo pakilo į kosmosą, kodėl negaliu ir aš?“. Taip dažnai galvodavo to laikotarpio vaikas. Tuo tarpu mano, kaip sportininko, kelias prasidėjo nuo tinklinio, vėliau kartu su Maskoliūnu (buvusiu krepšininku aut. past.) pradėjome lankyti muzikos mokyklą, o po to kartu nuo ketvirtos klasės pradėjome žaisti krepšinį. O pasirinkti profesionalo karjerą paskatino mano buvęs treneris Rimantas Grigas.

Ar krepšiniu domisi ir Jūsų sūnus Arnas? Ar norėtumėte, kad sūnus sektų tėčio pėdomis?
Taip. Arnas domisi krepšiniu, žiūri varžybas, įnirtingai palaiko komandą. Mano nuomone, svarbu palaukti tinkamo momento, maždaug aštuoniolikos, devyniolikos metų, kada pats žmogus tvirtai apsisprendžia, ko jis nori iš gyvenimo, ir pasirenka profesionalaus krepšininko kelią arba ne. Priversti tikrai negalima, aš jam visados galėsiu tik patarti.

Esate griežtas treneris?
Ne griežtas, o reiklus. Dar būdamas krepšininkas, visados iš savęs reikalaudavau darbą atklikti šimtu procentų. Ir dabar, būdamas treneriu, maksimaliai atiduodu visas pastangas, nes jeigu tu esi nepilnai atsidavęs darbui, tada negali reikalauti iš žaidėjų, kad jie dirbtų ir dėtų daugiau pastangų. Dirbu maksimaliai, reikalauju iš žaidėjų maksimaliai ir tikiuosi maksimalaus rezultato.

Jeigu prakalbote apie rezultatus, kokius tikslus keliate savo treniruojamai komandai šį sezoną?
Šio sezono tikslo nesakysiu, nes po to neišsipildys, tačiau, jeigu komanda dirbs ta pačia linkme, kuria pradėjome dirbti, ir jauni perspektyvūs žaidėjai sparčiai tobulės, po trijų metų mes sieksime kovoti dėl medalių Lietuvos Krepšinio Lygoje.

Visame pasaulyje jaučiamas didžiulis ekonomikos nuosmukis - ne išimtis ir Lietuva. Visiems jau tapo vieša paslaptis Kauno „Žalgirio“ finansinės problemos. Ar Jūsų vadovaujamas klubas jaučia finansų krizės įtaką?
Kol kas finansinių problemų neturime, nes mūsų klubas yra mažo biudžeto komanda. Tuo tarpu „Žalgiris“ ar kitos didelio biudžeto komandos, kuriose žaidžia patyrę krepšininkai, jaučia ekonomikos krizę, nes žaidėjams yra mokami dideli atlyginimai, o jeigu vienas iš rėmėjų atsisako remti klubą finansiškai, tada labai greitai jaučiamas lėšų stygius.

Papasakokite apie trenerio dienotvarkę. Kiek treniruočių būna per dieną?
Kiekvieną dieną turime po dvi treniruotes: rytinę ir vakarinę, kurios trunka po dvi su puse valandos. Varžybų dieną turime viena treniruotę. Laisvų dienų būna tikrai retai, nes „Sakalai“ žaidžia ir Baltijos Krepšinio Lygoje, todėl dažnai vykstame rungtyniauti ir į kitas Baltijos šalis. Dėl išvykų ir skirtingų rungtynių grafikų nėra pastovios dienotvarkės.

Ar krepšinis vis dar malonus užsiėmimas, ar jau seniai nusibodusi rutina?
Ne, tai mano didžiausia aistra! Krepšinis nėra darbas, tai gyvenimo būdas.

Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
Nors laisvailaikio nėra labia daug, tačiau laisvą minutėlę mėgstu skaityti įvairią literatūrą, nes knygos yra gyvenimo patyrimų šaltinis, iš kurių gali pasisemti ir tobulėti kaip asmenybė.
Energijos man suteikia pasiekti rezultatai, kada matai, jog tavo pastangos ir įdirbis prisideda prie gerų komandos rezultatų, o žaidėjų tobulėjimas ir vis didėjantis profesionalumas skatina ir toliau tęsti pradėtą darbą.

Ar esate prietaringas? Galbūt turite kažkokį ritualą arba talismaną prieš svarbias rungtynes?
Išbandžiau įvairius prietarus: žaidžiau tik su tomis pačiomis kojinėmis arba prieš varžybas nesiskusdavau, tačiau su patirtimi ir metais supranti, kad svarbiausia nusiraminti ir save psichologiškai paruošti varžyboms. Prieš varžybas būnu ramus, susikoncentravęs, kad nereikalingos emocijos nepersiduotų komandai.

Kokia Jūsų nuomonė apie Rusijos kuriamą naują „Vieningą Lygą“?
Aš palaikau stiprias krepšinio lygas, nes tai puiki galimybė mūsų krepšininkams tobulėti, bet svarbu, kad nenukentėtų silpnesnės Lietuvos krepšinio komandos. Į „Vieningą Lygą“ yra kviečiami stipriausi Lietuvos krepšinio klubai – „Lietuvos Rytas“ ir „Kauno Žalgiris“. Šių ekipų dalyvavimas dar viename turnyre padarytų jų grafiką užimtesnį, tada silpnesnės LKL komandos turėtų mažiau progų žaisti su stipriomis komandomis, o tokios rungtynės yra puiki proga jauniesiems žaidėjamas tobulėti.

Kokiomis sporto šakomis dar domitės ir ką manote apie jų perspektyvą Lietuvoje?
Aš pats mėgstu žiūrėti futbolo varžybas. Perspektyvumas kitų sporto šakų priklauso nuo vaikų paruošimo. Deja, sportui vyriausybė skiria nedaug lėšų: prastos sporto bazės arba jų nebuvimas tampa didžiule problema. Taip pat privačios krepšinio mokyklos, kuriose mokytis yra brangu, tampa dar viena kliūtimi profesionalaus sportininko kelyje.

Kokios buvo pačios įsimintiniausios krepšinio rungtynės?
Pačios įsimintiniausios rungtynės būna tos, kuriose apmaudžiai pralaimi. Pavyzdžiui, BBL jaunių finale laimėdami pirmus du kėlinius dvidešimčia taškų, sugebėjome pralaimėti rungtynes penkių taškų skirtumu. Šios rungtynės yra puikus pavyzdys, kad rungtynes reikia žaisti visas keturiasdešimt minučių.

Jeigu ne krepšinis, tai…?
Būčiau išplaukęs į jūrą…

Tekstas Dovilės Trepkevičiūtės

Rodyk draugams


Komentarai



Vardas (privalomas)

El. paštas (privalomas)

www

Dėstyk savo mintis.