BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Rytų kultūra, kelionės, iš budizmo kylantis savotiškas asketiškumas ir talentas muzikai - tokia yra Agnė Bagočiūtė, galbūt dar daugelio prisimenama kaip Linoja, šiuo metu gyvenanti Jungtinėje Karalystėje, tačiau vis svajojanti apie Tibetą.

Svajonės apie Rytus
Dar būdama paauglė susidomėjau Rytų kultūra, tačiau tas domėjimasis buvo negilus, daug tradicijų suplakta į vieną, nemokėjau atsirinkti, o ir informacijos tiek daug nebuvo galimybės gauti. Tada, 15-os, gulėjau ligoninėje ir į rankas pakliuvo kažkuri iš knygų apie Krišnaizmą. Labiausiai ten mane patraukė suvokimas apie maistą, vegetarizmo idėja, nusprendžiau pakeisti savo mitybą ir iki šiol pati esu vegetarė, palaikau veganų idėjas, deja, praktikoje ne taip lengvai jas pati įgyvendinu, nors labai stengiuosi. Vis labiau ir labiau ryškėjo mano tendencija į misticizmą, religiją, ezoteriką. Negaliu paneigti, kad viso to išsikristalizavimui į budizmą, nemažai įtakos turėjo ir a.a. Jurgos Ivanauskaitės knygos Rytų tematika, kuriose pilna ne tik romantikos, svaigių kelionių ispūdžių, bet taip pat, ir man tuo metu svarbiausia, - prieinamų, nesudėtingai pateiktų žinių apie budizmą, ypač - tibetietiškąjį. Tad galiu drąsiai teigti, kad J.I. kūryba prisidėjo labai daug, statant mano budistinio supratimo pamatus. Buvo kaip tramplinas į tolimesnį, gilesnį šios religijos suvokimą.
Gyvendama Lietuvoje, net nelabai drįsau svajoti apie keliones į Rytus pati. Finansiškai tai neatrodė pasiekiama, o gal tokiam nusiteikimui turėjo įtakos ir apskritai lietuviškas klimatas, kuris dažnai, bent jau man, nebuvo įkvepiantis dėl netolerantiško, o gal provincialaus požiūrio į žmones, kurie domisi tokiais dalykais. Taip jau nutiko, kad prieš porą metų išvykau gyventi į Jungtinę Karalystę, kuri atvėrė ne tik didesnes finansines galimybes, tačiau svarbiausia - atvėrė truputį kitokį pasaulio suvokimą, mentalitetą, galima sakyti, atvėrė pačią mane ir padrąsino. Galbūt daug kur jau tai girdėta, tačiau be jokios abejonės ši patirtis yra labai teigiama ir galinti labai daug duoti.

Boriso Grebenščikovo įtaka
Anglijoje gyvenu su drauge, kuri čia studijuoja matematiką ir labai mėgsta Borisą Grebenščikovą. Jos svajonė buvo nukeliauti į Nepalą, kur dažnai lankydavosi B.G., bet man atrodė, kad pirmai tokiai tolimai išvykai dėl savo įvairovės ir dydžio labiau tiktų Indija. Be to, kaip besidominti budizmu, norėjau aplankyti Budos gyventas ir apkeliautas vietas, taip pat svajojau pamatyti mažąją Lasą Indijoje - Dharamsalą. Šią kalnų gyvenvietę Kinijai okupavus Tibetą, tuometinis Indijos ministras pirmininkas “paskyrė” tibetiečių pabėgėliams, kartu ir jų lyderiui 14-am Dalai Lamai, kur iki šiol ir yra jo oficiali rezidencija bei Tibeto vyriausybė tremtyje. Tad įkalbėjau draugę, jog mano planas yra geresnis, be to, buvom tik neseniai grįžusios iš Dalai Lamos paskaitų Nottingham’e ir jautėmės jo labai įkvėptos ir paliestos. Tada tik dar labiau sustiprėjo noras dar kartą jį pamatyti, jo pasiklausyti. Kaip tik tuo metu, kai norėjome keliauti, turėjo prasidėti ir kasmetinės paskaitos bei įšventinimai. Galbūt kam nors gali atrodyti, kad nereikia keliauti į Indiją, kad surastum save ir aš su tuo visiškai sutinku, tačiau taip pat manau, kad tokios kelionės tampa Kelionėmis iš didžiosios K, kadangi atveria visai kitokį pasaulį, praplečia akiratį, supratimą apie žmonių santykius, buitį, dvasingumą, o per tai ir tu pats keitiesi.

Indų kerštas godiems turistams
Nusileidus Delyje, tvoskė nemenkas karštis, primaišytas keistų aštrių kvapų. Prasėdėjome oro uoste iki kol prašvito, o tada nusprendėme viešuoju transportu pasiekti traukinių stotį ir iš ten vykti tiesiai į Dharamsalą. Nors buvome susiplanavusios keliauti į Varanasį bei Bodhgają, tačiau pamanėme, kad pradžiai po nedidelio kultūrinio šoko užteks ir pastovesnio pasibuvimo. Taigi išmetė mus autobusas kažkokioje šalikelėje, vairuotojui tik numykus, kad čia yra toji traukinių stotis. Išlipus apėmė nemenkas išgąstis, atsidūrėme tikrai ne fasadiniame Naujojo Delio rajone. Pakelėse gulėjo, valgė, pardavinėjo, kepė ir kaži ko tik nedarė būriai tamsių, purvinų indų, kurie, kad lengviau būtų išgyventi, buvo susibūrę tarsi į gentis ir glaudėsi savadarbėse pastogėse. Tos pastogės buvo paprasčiausi medžiagos gabalai, pamauti ant baslių. Visi į mus žiūrėjo, bandė kalbinti, mašinos ir rikšos važiavo kone ant kojų, kadangi tokio dalyko, kaip šaligatvis, žinoma, nebuvo. Truputį paėjusios, pasiekėm stotį ir bandėme nusipirkti bilietus kartu su visais kitais. Greitai mums buvo išaiškinta, kad mums čia būti nevalia, esą turistai turi pirkti bilietus kitur, specialiame biure. Patraukėm ieškoti to biuro, tikrai norėjome kuo greičiau dingti iš ten. Greitai mus pasigavo kažkoks indas, griežtai paklausė, ko ieškome ir nutempė mus į rikšą, pasakęs, kad turistų biuras yra dar kažkur kitur. Aišku, tik atvažiavus, buvo aišku, kad patekome į agentūrą, tačiau jau buvome per daug pavargusios, kad apsisuktume ir vyktume atgal. Firmos savininkas pasitaikė tikrų tikriausias piar’o išmanytojas, bandė mums įkišti visokiausius turus uz tikrai “nedidelę” kainą. Žinoma, nepavyko išvengti apgaulės - už bilietus autobusu į Dharamsalą, kurie paprastai kainuoja apie 450 rupijų, paklojome dešimteriopai daugiau. Tačiau Indijoje taip jau yra, kol nepatiri šių dalykų savu kailiu, nepasimokai. Kaip ir reikėjo tikėtis, nors pažadėtas buvo pirmos klasės autobusas su oro kondicionieriumi, realybė buvo smarkiai kitokia. Tai, kad nebuvo kondicionieriaus, dar ne taip ir blogai, tačiau autobuse net neatsidarė langai. Sulipę atvykėliai iškart ėmėme prakaituoti ir visos kelionės metu, kuri truko beveik parą, išgėrėm po kelis litrus vandens ir net nepasinaudojome tualetu. Tiesa, kelionė turėjo trukti apie 12 valandų, tačiau už bausmę, kad nesutikome papildomai susimokėti iš niekur atsiradusio “bagažo mokesčio”, kartą buvome išlaipinti ir palikti tiesiog kelio vidury, o autobusas nuvažiavo su visu bagažu. Po maždaug valandos grįžo, tačiau taip ir nepavyko išsiaiškinti, kur jis buvo dingęs ir kodėl. Tokia štai keršto akcija. Vėliau, jau kylant į kalnus, prakiuro padanga. Tuomet jaunas kelionės palydovas indas parodė, ko jis su mumis važiavo, - išsitraukė kažkokį pagalį, padėjo akmenį po ratu ir vienas pats mikliai pakeitė padangą. Visi vakariečiai pyškino savo fotoaparatais, o vienas jų juokavo, kad sumokės ir už bagažą ir dar bet ką, ko tik paprašys.

Atvykusios į Dharamsalą, apsigyvenome kiek tolėliau esančiame vienuolyne. Tik atvykus, vos spėjus išsikrauti daiktus ir išlindus laukan, būrelis vienuolyne apsistojusių pavaišino mus arbata ir pradėjo pažindintis. Pasakius savo vardus, vienas šviesiaplaukis vyrukas nusišypsojo ir sako: “Aaa, my name is Mantas and I am from Klaipėda”. Taip visai gal ir keistokai, nedideliame Indijos miestelyje kalnuose, sutikome tautietį. Jis buvo irgi neseniai atvykęs, ieškojo olos, kurioje galėtų užsidaryti vadinamajam “dark retreat’ui”. Tai tokia tibetietiškos tradicijos meditacija, kuomet užsidarai aklinoje tamsoje, kokiame urve ir ten praleidi nuo kelių valandų iki kelių mėnesių, ar net metų. Žinoma, ja jokiais būdais negali užsiimti pradedantieji. Vienuolynas, kuriame gyvenome, vadinosi Nyingma Zilnon Kagyeling, jame nebuvo daug nuolat gyvenančių vienuolių, - vos keletas ir dar keli tantriniai jogai. ZKL dažniausiai apgyvendindavo vienuolius, lamas, kurie vykdavo į Dharamsalą mokytis anglų kalbos, taip pat mokyti dharmos bei patys jos pasiklausyti iš Dalai Lamos lūpų. Pamokyti teko ir mums - kasdien dėstėm “indžių” kalbą jaunam vienuoliui Choden’ui, taip pat vienam tulku rinpochei. Rinpoche reiškia Mokytoją, o tulku - aukšto rango atgimėlį. Jis atsidėkodamas, mums, keliems indžiams (taip jie vadina visus baltaodžius), surengė paskaitas apie Budą, Dharmą ir Sanghą. Juokavo, kad štai, turi penkis mokinius, visai kaip ir Buda, kai tik pradėjo mokyti. Iš tiesų, Dharamsala laikoma savotišku dvasiniu centru Indijoje, čia gali rasti įvairiausio plauko mokytojų, praktikų, kalbos, kulinarijos, astrologijos, medicinos kursų. Užtat nestebina ir didelis kiekis turistų, psichonautų ir šiaip keliautojų, tarp kurių išsiskiria didelė žydų bendruomenė. Nesusirasti ten draugų, pramogų, veiklos ar dvasinės praktikos beveik neįmanoma. Ypač tibetiečiai yra labai šilti, draugiški, norintys bendrauti žmonės. Jais galima ir pasitikėti, nebijant, kad įsuks į kokią aferą, kaip dažnai nutinka su indais. Kur benueidavom - į kavines, muziejus, kultūros centrus, knygynus - visur susirasdavom pažįstamų. Per vieną tokių pažinčių, buvau pakviesta pagroti ir padainuoti tibetiečių bendruomenės namuose “Khana Nirvana”, kurie yra tiesiog jauki kavinukė, kur vyksta filmų peržiūros, literatūros skaitymai, pokalbiai su buvusiais kaliniais, žodžiu, centras, į kurį susirenka tibetiečių jaunimas bei juos palaikantys, aptarti tautos likimą, sužinoti naujienas iš Kinijos ir panašiai. Taigi vieną tokių vakarų ten vyksta “open mic night”, kur aš atlikau keletą savo dainų, dedikavau jas tibetiečių tautai ir sulaukiau didelių simpatijų. Du britai teigė, kad tai geriausias iš visų jų lankytų vakarų čia. Grįžtant prie vienuolyno gyvenimo, būtina paminėti kavinukę ant jo stogo ir nuostabujį virėją Lhakpą. Ten mėgdavome leisti vakarus, apsuptos vienuolių kompanijos, gurkšnodamos karštą chai (arbatą su pienu) ir stebėdamos, kaip jie žaidžia kažkokį stalo žaidimą, panašų į biliardą. Bandėme mokytis ir pačios, tačiau nuleidome rankas prieš virtuozus purpuriniais vienuolių rūbais. Ten pat sutikome ir mažąjį draugą Tigi, kuriam buvo kokie 2 metukai. Šiek tiek stebina, bet taip pat rodo budistinį santykį su žmonėmis tai, kad Tigis vienuolių buvo mokomas mus vadinti Ama-la, kas išvertus iš tibetiečių kalbos reiškia “mamą”. Po vakarinių mūsų pasilakstymų po vienuolyną, žaidžiant gaudynių, Tigis nebenorėdavo nė namo eiti, o išnešamas verkdavo arba pabėgdavo ir atlėkęs įsikibdavo į mūsų kojas, rodydamas, kad lieka su mumis. Kitas mūsų draugas buvo senolis jogas Tenpa Youte, su kuriuo dėl jo menkų anglų kalbos žinių, “kalbėdavomės” daugiausia gestais. Kažkaip išaiškinome jam, kas yra Lietuva, papasakojome apie okupaciją, tiksliau parodėme visą vaidinimą. Sutikęs mus gatvėje, visada nusivesdavo atsigerti arbatos. Mus mokė tibetiečių, o mes jį - anglų ir lietuvių. Kartą vakare atsinešė spaudimo matavimo prietaisą ir visi turėjome didelę pramogą, aiškindamiesi vienas kito negalavimus.

10 dienų tylos, nevilties, baimės ir..miego
Mes nenorėjome būti tiesiog turistės, važiavome ten susidurti su visai kitais dalykais, todėl užsiregistravome į gana plačiai paplitusios Vipassana meditacijos kursus. Šitas kursas trunka 10 dienų, kurių metu turi laikytis tylos įžado, medituoti 10 valandų per dieną, maitintis negausiu vegetarišku maistu, su savimi neturėti jokių asmeninių daiktų, išskyrus drabužius ir dantų šepetėlį, be jokios abejonės, nevartoti jokių svaigalų, nerūkyti. Į Vipassaną, kaip ir bet kurias kitas dvasines praktikas, suplūsta įvairiausi žmonės, daugelis jų esantys kažkokiose krizėse, ieškantys izoliacijos arba galimybės pabūti su savimi, kur niekas negali tavęs išblaškyti, kur negali pabėgti ir tiesiog turi būti akistatoje su savimi. Tai tikrai nėra lengva, išbandai savo valią, ryžtą, patiri neapsakomą emocijų spektrą, - nuo visiškos ramybės ir vidinės tylos iki nevilties, baimės. Pamenu, jau pirmą dieną pamaniau, kad susikrausiu daiktus ir grįšiu į savo vienuolyno kambarėlį. Tačiau nesinorėjo išeiti nuleidus galvą, suveikė kažkoks išdidumas ir padrąsinau save likti. Meditacija prasidėdavo 4.30 ryte, keldavomės 4. Šitoje rytinėje meditacijoje, visai nenuostabu, nemaža dalis medituotojų greitai atsidurdavo tikrai nestandartinėse meditacijos pozose, greičiau primindavo sukniubusį besimeldžiantį žmogų ir galvodavai, kad gal tikrai kokia ekstazė ištiko moteriškę, kol nepasigirsdavo šiosios knarkimas. Man tai taipogi buvo sunkiausia dienos dalis, po kurios visa atrodė įveikiama ir lengvai iškenčiama. Tas fizinis skausmas, nuo kurio intensyvumo kartais rodėsi nualpsi arba pereisi į būseną, kuomet nebejauti skausmo, - kas po kiek laiko ir atsitiko. Ten buvo duodamas tikrai skanus maistas, tačiau kasdien lygiai toks pats. Paskutines tris dienas nebegalėjau nė kąsnio paimti į burną, kadangi arba apsinuodijau, arba mano skrandis ar smegenys nusprendė protestuoti prieš tokį “netaktą” ir kiekviena mintis apie čionykštį maistą kėlė labai nemalonius jausmus. Užtat neslėpsiu, atsisėdus medituoti tomis dienomis, vietoj savo trečiosios akies regėdavau picą, bulvytes fri ir panašius labai žemiškus reginius. Paskutinę dieną buvo leista kalbėti ir atsiimti asmeninius daiktus, visas centras buvo pilnas šnekų, garsų, pažindinimosi džiaugsmų. Juk tikrai įdomu, kai gyveni vienoje teritorijoje su žmonėmis (moterys ir vyrai atskirai), kasdien juos matai, tačiau visiškai nieko apie juos nežinai. Nori nenori mintyse susikuri kažkokius jų paveikslus, svarstai, ką jie veikia gyvenime, ko čia atvyko. O po to turi vieną dieną viską išsiaiškinti…
Šita kelionė dar labiau sustiprino mano budistinę kryptį, tad šiais metais stoju į universitetą Londone, kuriame įstojusi studijuočiau budizmą ir tibetiečių kalbą. Todėl manau, kad šita kelionė buvo tik visko pradžia, o vėliau laukia dar įdomesnės, gilesnės patirtys.

Kuo skiriasi Indijos ir Lietuvos žmonės?
Žinoma, abi kultūros yra labai skirtingos, tad ir lyginti sudėtinga. Kita vertus, pati šios kelionės metu daugiau susidūriau su tibetiečiais, kurie yra budistai. Teko apsilankyti TCV ( Tibetan Children Village ), kur gyvena ir mokosi tibetiečių vaikai, beje, daugelis iš jų našlaičiai. Kai kurių tėvai yra kalinami Kinijoje už disidentinę veiklą, kitų nužudyti arba žuvę kalnais bandydami pabėgti iš Kinijos. Įdomi yra šio vaikų miestelio vidinė tvarka ir sistema. Vyresniesiems yra paskiriami globoti jaunesnieji, kuriems pagalbos reikia su tokiais darbais, kaip skalbimas, pamokų ruoša ir kiti buitiniai dalykai. Savu ruožtu, užaugę jaunėliai rūpinasi už save jaunesniais ir t.t. Tokiu būdu vaikai nesijaučia tokie vieniši ir susibūria į savotiškas šeimas, kartu leidžia laisvalaikį. Manau, kad tai yra puikus bendruomeniškumo pavyzdys, kurio taip trūksta ne tik Lietuvoje, bet ir kitose ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse. Šis bendruomeniškumas ryškus ir suaugusiųjų gyvenime. Tibetiečiai kaip įmanydami stengiasi pasirūpinti savo miesteliu, yra įkūrę švaros organizaciją, rengia pamokas apie ekologiją, skatina pildyti vandens butelius specialiose vietose, o ne jį vis naujai pirkti, taip didinant plastikinių šiukšlių kiekį. Taip pat veikia daugybė organizacijų, kurios rūpinasi naujai atvykusiais pabėgėliais, stengiasi juos įdarbinti, suteikti pastogę, jei reikia - išmokyti amato. Stebint tokį gyvenimą, supranti, kad budistinės atjautos nuostatos šiems žmonėms niekada nėra tik teorija, bet svarbiausia - gyva kasdienė praktika.

Kur dingo Linoja?
Šiuo metu Linojos, kaip grupės, veikla yra nutrūkusi, tačiau pati viena, kiek leidžia techninės galimybės, įrašinėju naujas dainas, daugiau eksperimentuoju. Po truputį įsirenginėju savo įrašų studiją ir bandau mokytis garso meno. Dabar man yra susikaupimo, įspūdžių, minčių, idėjų gludinimo metas. Gyvenimas svetimoje šalyje, kelionės į Rytus teikia daug įkvėpimo, keičia ir pačią kūrybą. Sunku atsakyti į klausimą, ko siekiu kurdama, kadangi kūrybinis procesas man yra neišvengiamas, kaip valgymas ir miegas. Galbūt kažkada taip nebebus, galbūt išsisemsiu. Tad nėra jokio iš anksto suplanuoto tikslo, - pinigų, šlovės, populiarumo nesiekiu. Norėtųsi, kad manoji kūryba žmonėms atneštų kuo daugiau pozityvumo, apmąstymų, padėtų išreikšti neišreiškiama. Pati ypač vertinu tokią kūrybą, kurioje esama universalumo, bendražmogiškų patirčių, tarsi archetipų, su kuriais susidūrus ir paties patyrimas pasidaro apčiuopiamesnis, aiškesnis, bent truputį įspraudžiamas į žodžius. Neseniai pradėjau skaityti žymaus Tibeto jogo Milarepos eiles ir sumaniau pradėti įrašinėti jo kūrybos ciklą, kai kuriems eilėraščiams tiesiog sukuriant muzikinį foną, kitus - įdainuojant. Vieną šių bandymų ir kitas dainas galima išgirsti ir interneto svetainėse - www.myspace.com/linoja.

Fotografai Tomas Piliponis

Patiko (0)

Rodyk draugams


Komentarai



2 komentarai

  1.    Božena 2009-09-17 11:37

    Belieka palinkėti pasiekti visišką nirvaną :D
    ommm… ommm…

  2.    Asen 2009-10-10 00:53

    “Aš pabudau žiemoj
    Iš svetimo sapno akim užrištom,
    Aš pabudau žiemoj
    Ir sniegas kvepėjo naktim užmirštom…” :)

Vardas (privalomas)

El. paštas (privalomas)

www

Dėstyk savo mintis.