BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Milžiniška Bombėjaus kino industrija
Bolivudo filmų neįmanoma įsivaizduoti be gražuolių šokėjų, saldžių dainų ir visuomet laimingos pabaigos. Jie kaip McDonald’o maistas – visi sukurti pagal vieną receptą, kuris neša milijonus. Per metus Indijoje sukuriama daugiau nei tūkstantis pilnametražių filmų, kino teatruose parduodama 4 milijardai bilietų, apytiksliais skaičiavimais kiekvieną dieną 15 milijonų indų peržiūri bent po vieną filmą. Šie statistiniai skaičiai liudija, kad Indijos kino industrija, o tiksliau - Bombėjuje įsikūrusi milžiniška ir galinga filmų pramonė, jau seniai pralenkė Holivudą. Indijoje kino įtaka yra keliskart stipresnė nei knygų ir laikraščių. Šiam fenomenui randamas gana paprastas paaiškinimas – kinas tęsia folkloro tradicijas. Kinematografija šaliai atneša milžinišką pelną (iki 6 milijardų dolerių per metus), o pats Bolivudas kuo puikiausiai apsieina be vyriausybės finansavimo – jam užtenka ir arabų rėmėjų pinigų.
Tikriausiai niekam nekiltų mintis, kad dauguma Indijos filmų yra nekomerciniai, nagrinėjantys tam tikro šalies regiono ekonomines, socialines ir politines problemas. Žinoma, tokių filmų rėmėjų ir žiūrovų paieška tolygi Sizifo darbui. Neįveikiami kalbos barjerai, puritoniški cenzūros įstatymai ir faktas, kad kino teatruose per dieną vyksta vos keturi seansai, paaiškina, kodėl neologizmas “Bolivudas” tapo tarsi Indijos kino sinonimas.

Trys kino tradicijos
Deja, terminas “nepriklausomas kinas” Indijoje tiesiog neegzistuoja. Jungtinėse Amerikos Valstijose taip apibūdinamas filmas, kažkokiu būdu sukurtas ne pagal šablonišką kino studijos sistemą, tačiau Indijoje tai yra neįmanoma. Daug populiaresnė dar 1970 metais įsitvirtinusi frazė „paralelinis kinas“, įvardijanti nekomercinius filmus, kurie neatitinka Bolivudo paradigmų. Paraleliniai filmai nėra pilni nacionalizmo, juose atskleidžiama šalies gyvenimo realybė, kurioje dažniausiai nėra nei šokių, nei dainų, nei laimingos pabaigos.
Iškart po to, kai 1947 metais Didžioji Britanija pripažino Indijos nepriklausomybę, šalyje susiformavo trys kino tipai. Bolivudas tuoj pat išsiskyrė savitu stiliumi – suderinta muzika, puošnūs kostiumai – visa tai išliko nepakitę iki šių dienų. Dar vienas amžinas faktas – šie filmai jau tada trukdavo mažiausiai tris valandas, tam, kad būtų garantuota viso vakaro pramoga neturtingiems žiūrovams.
Antrasis tipas – „vidurinysis kinas“ – tai pačiai žiūrovų klasei skirti filmai hindi kalba, su Bolivudui būdingomis savybėmis. Skirtumas tas, kad „viduriniojo kino“ biudžetas buvo kelisart mažesnis, todėl kūrėjai, tarsi protestuodami, daugiau dėmesio skyrė socialinėms ir politinėms aktualijoms.
Paskutinis, taip vadinamas „artistiškasis kinas“, mažiausiai skirtas komercijai ir plačiajai visuomenei. Galima sakyti, kad šią kino tradiciją suformavo Satyajit Ray‘us, jo indėlis į visą Indijos kino pasaulį yra didžiulis. Ray‘aus sukurta Apu trilogija: “Kelio daina” (”Pather Panchali”), “Aparajito” ir “Apu pasaulis” (”Apu Sansar”) yra didžiausias nuopelnas šeštojo dešimtmečio Indijos kinui. Nors šie filmai sulaukdavo pripažinimo kino festivaliuose, tačiau to negalima pasakyti apie bilietų kasas. Vis dėlto 1950 – 1960 metų Indijos filmų kūrėjai S. Ray‘us, Ritwik Ghatak‘as ir Mrinal Sen‘as ir šiandien minimi šalia tokių pasaulio kino industrijos įžymybių kaip Bergman‘as ar Hitchcock‘as.
Manoma, kad „vidurinysis“ ir „artistiškasis“ kinas susiliejo, tad liko tik Bolivudas ir „paralelinis kinas“. Tačiau kai kurie filmų kūrėjai dėl politinių, o galbūt netgi rinkodaros sumėtimų vis dar dirba vadovaudamiesi šiomis trimis kino tradicijomis.
Sashi Kumar‘as, kino kritikas ir režisierius, filmo „Kaya Taran“ kūrėjas, teigia, jog „vidurinysis“ kino tipas vis dar egzistuoja: „Apibūdinti tokį kiną labiau tiktų sąvoka „pereinamasis“ – žiūrovui suteikiama galimybė rinktis kūrinį, kuris vienu ar kitu gyvenimo laikotarpiu jam atrodo aktualiausias. Kaip ten bebūtų, manau, kad dar yra režisierių, sąmoningai dirbančių ne pagal sukurtą formulę. Noriu tikėti, kad aš esu vienas jų“.

Nekomerciniai Indijos filmai šandien
Filmo „Kaya Taran“ pagrindinė siužeto linija susijusi su dviem didžiausiais religiniais genocidais, įvykdytais per pastarąjį dvidešimtmetį. Pats režisierius S. Kumar‘as pripažįsta, kad filmas gana sudėtingas: čia dokumentika susipynusi su mistika ir asmeninėmis dramomis, maža to, pabaiga taip pat nėra visiškai aiški – Kumara‘s sako norėjęs palikti pačiam žiūrovui spręsti, kokia galėtų būti filmo atomazga: „Nemanau, kad toks kinas turi taikytis prie vartotojiškos masės užgaidų, atvirkščiai – jis turi skatinti mąstyti ir atverti akis, kad negyvename pasakoje“. „Kaya Taran“ 10 dienų buvo rodomas Delyje ir dar savaitę Bombėjuje. Indijoje tai buvo fenomenas – pirmą kartą didžiuosius šalies ekranus savaitei užėmė nekomercinis filmas. Žinoma, Kumar‘o filmas pritraukdavo vos 25 žiūrovus per vakarą. Priežastis buvo aiški ir šiek tiek ironiška. Nepaisant to, kad filmas buvo rodomas pagrindiniuose Indijos didmiesčiuose, be to – hindi kalba, kuria kalba daugiau nei ketvirtis bilijono šalies gyventojų, tuo pat metu kino teatruose buvo galima pamatyti kur kas šviesesnius ir linksmesnius Bolivudo kūrinius.
Štai ką pasakoja neseniai debiutavusi režisierė Shonali Bose, šiuo metu įsikūrusi Los Andžele: „Kolegos ir studentai pasakojo, kad žiūrėjo mano filmą „Amu“ tik todėl, kad nebegavo bilietų į Bolivudo filmą, į kurį planavo eiti. Jie sakė, kad ketino išeiti iš salės jau po penkiolikos minučių, tačiau vėliau juos kažkas „užkabino“. Toks ir buvo mano tikslas – pateikti sunkią temą, bet tuo pat metu sukurti istoriją, kuri sudomintų plačiąją auditoriją. Nenorėčiau sakyti, kad mano filmas yra labai intelektualus, tačiau į Bolivudo produkciją jis visiškai nepanašus“. Filmas „Amu“ nagrinėja šiandien itin aktualų klausimą – kaip emigrantai indai sugeba gyventi visiškai svetimoje kultūroje. Panašus filmas „Leela“ pasakoja apie indę moterį, kuri sulaužo savo tautos tradicijas ir palikusi vyrą emigruoja į Jungtines Amerikos Valstijas. Čia ji užmezga romantiškus santykius su savo studentu, indų kilmės amerikiečiu, labiau pripažįstančiu amerikietiškąją kultūrą. Filmo kūrėjas Somnath Sen‘as teigia, kad jei Bolivudas sukurtų juostą apie emigrantą, istorija būtinai pasakotų apie turtingą išeivį – nė žodžio apie tai, kaip gyvena likę socialiniai sluoksniai. Tokie filmai kaip „Leela“ stengiasi priminti, kad vis dar egzistuoja gimtasis kraštas, kad yra papročiai bei tradicinės šeimos vertybės.

Grėsmė Bolivudo pasakai
Vis garsiau filmų kūrėjai prabyla apie naująjį Indijos kiną, kuriame nebūtų rožinių fikcijų. Bolivudo produkcijos gamintojai į šias kalbas atsako su pašaipia šypsena, tačiau panašu, kad grėsmė nėra pakankamai įvertinta – Indijos jaunimas visoje šalyje drąsiai ima kameras ir filmuoja savo kasdienybę, aiškiai perteikia šiandienines problemas. Būtent šis nebylus susivienijimas yra didžiausia opozicija saldžioms Bolivudo svajonėms.

Tekstas Vaivos Smilgiūtės

Rodyk draugams


Komentarai



Vardas (privalomas)

El. paštas (privalomas)

www

Dėstyk savo mintis.