BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Visados susikaupęs ir ramus, toks jis, pasaulio ir trissyk šiuolaikinės penkiakovės čempionas, mums pasirodė per televizijos ekraną, stebint Olimpines varžybas. Kita vertus, jis interviu metu prisipažins, kad sunku sutvardyti emocijas, o kraujas užverda, matant neteisybę. Paklaustas apie pasiektus gyvenimo tikslus sportininkas pradeda vadovautis lietuvių liaudies patarle, kad nei namo nepastatė, nei medžio nepasodino: „Vadinasi, visų gyvenimo tikslų dar nepasiekiau”. Taigi ne tik apie namus ir medžius susitinkame pakalbėti su Edvinu Krungolcu.
Kokiomis nuotaikomis gyvena Edvinas Krungolcas?
Geromis. Jaučiuosi pailsėjęs. Buvau išvykęs slidinėti į kalnus.
Mėgstate ekstremalų sportą?
Oi ne, man patinka, kai viskas priklauso tik nuo tavęs ir yra racionaliai apgalvota. Mėgstu, kai viskas sutelkta mano rankose, negaliu patikėti  gyvybės parašiutui ar lynui.  Nors iššokti su parašiutu norėčiau, nors gal geriau liksiu bailiukas, bet su galva.
Olimpinis vicečempionas, geriausias 2008 metų sportininkas ir santuoka. Kuris iš šių dalykų Jums atrodo svarbiausias?
Žinoma, kad vedybos, nes tai ilgalaikis ir, tikėkimės, vienąkart gyvenime vykstantis įvykis. Jokiu būdu nekeisčiau sidabrinio Olimpinio medalio į auksinį vestuvių žiedą. Esu šeimos žmogus, o ne jaunas maksimalistas ištroškęs karjeros  aukštumų.
Penkios įvairių fizinių bei skirtingų taktinių gebėjimų reikalaujančios sporto šakos. Ar nebūtų užtekę tik plaukioti baseine ar begioti ratus stadione?
Būtent tuo mane ir patraukė penkiakovė, kad čia nėra monotonijos ir viskas vyksta greitai. Prieš tampant šiuolaikinės penkiakovės atstovu dešimt metų plaukiojau, todėl žinau, ka reiškia mirkti šešias valandas baseine - tai labai slegia psichologiškai.
Kokia rungtis Jums yra mieliausia ir laikote savo stipriąja puse?
Aš neįsivaizduoju penkiakovės be nei vienos iš jų. Jei dingtų viena rungtis, tai dingtų ir penkiakovė bei visas jos žavesys. O mano stiprioji pusė yra gebėjimas būti universaliu ir stipriu visose rungtyse.
Kaip pavyksta suvaldyti emocijas varžybų metu?
Pertraukų metu tarp rungčių skaitau knygą ar klausau muzikos, bandydamas į šoną vyti esamą rezultą ar padėtį turnyrinėje lentelėje. Emocijos tampa kliūtimi, siekiant aukštesnių rezultatų. Prisimenu, kai vieną prancūzą pašalino iš varžybų vien dėl diskusijų ir priekaištų teisėjui. Žinoma, sportininkas buvo teisus, o teisėjas suklydo. Deja, galioja nerašyta taisyklė, kad teisėjas visados teisus.
Gyvenimo svarbiausia pergalė?
Aš jos dar laukiu ateityje, bet, manau, ji bus susijusi su šeima.
Šiuo metu visi išgyvena ekonominę krizę ir veržiasi diržus. Ar Jūsų rėmėjai nedingo pabūgę krizės?
Pinigų kiek skiria, tiek ir užtenka. Valstybės finansavimas yra pakankamas ir uždirbu tiek, kiek ir visi geriausi Lietuvos sportininkai. O kalbant apie rėmėjus, tai šį reiškinį gaubia mistika. Kažkas remia, tačiau pinigų nematau, gal reikėtų paklausti federacijos vadovų? (ironiškai šypteli). Tikriausiai yra remiama  kažkokio namo statyba.
Laisvalaikiu irgi jodinėjate žirgais, plaukiojate baseine. Ar kaip tik tingiai leidžiate dienas?
Ne, vis dėlto kiek galima? Laisvalaikį leidžiu su šeima ir draugais, mėgstu slidinėti, o poilsio metu  žirgą atstoja kartingai, fektavimo špagą keičia biliardo lazda.
Edvinas Krungolcas vaikysteje buvo…
Nebuvau aš tas tylus ir ramus vaikas. Teko tėvams ir mokykloje apsilankyti, ir per nagus esu gavęs su liniuote. Dažniausiai vaikystėje aktyvūs vaikai ir gyvenime pasiekia daugiau, o ramesni, į mokslą linkę, dirba protinį darbą. Prisimenu, kai teko prisiimti kaltę, kad primušiau vaiką, nesvarbu, kad nei aš jo, nei jis manęs nėra gyvenime matęs, bet psichologinis spaudimas darė savo.
O dabar Jus atpažįsta gatvėje? Dėmesys vargina ar tai malonioji darbo dalis?
Lietuvių mentalitetas yra toks, kad to didelio ir varginančio dėmesio netenka patirti. Vaikai dažnai sako: „Va, čia šitas!” Aš atsisuku ir sakau: „Vaikai, aš vardą turiu.” Žinoma, prašo autografų, bet tas lapukas dažniausiai džinsų kišenėje pratūno arba šiukšliadėžėje atsiduria lyg panaudotas bilietas. Aišku, man negaila pasirašyti, o kur tas parašas atsidurs, tai jau jų reikalas.
Kokią gyvenimo akimirką pakartotumėte dar kartą?
Gimimą.
Vadinasi, tikite reinkarnacija…?
Ne, nors ir nelabai aktyvus ir pareigingas vis dėlto esu krikščionis katalikas. Tikiu, kad vienąkart gyvename atiduodame dūšelę ir viskas.
Be kokių dalykų neįsivaizduojate savo gyvenimo?
Be žmonių, o jeigu kalbėti  praktiškai ir banaliai, tai be automobilio. Mūsų sporto bazės yra skirtingose miesto dalyse. Jojimo bazė ir baseinas yra toli viena nuo kitos dėl to automobilis tampa dešiniąja ranka.
Kas nepatinka  šiuolaikinėje penkiakovėje?
Nepatinka, kad taisyklės labai dažnai keičiasi. Pavyzdžiui, dabar nebėra šaudymo rungties, kuri buvo mano stiprioji pusė, ją sujungė kartu su bėgimu. Bėgi, šaudai, bėgi, šaudai. Kalbant apie penkiakovininkus, jie draugiški ir geri žmonės. Žinoma, per pačias varžybas pasitaiko visokių dalykų: apsistumdome ar apsižodžiuojame, bet pasibaigus varžyboms viskas užsimiršta.
Kokia Edvino Krungolco buitis?
Gyvenu paprastame bute viename iš miegamųjų kvartalų. Apskritai, esu miesto žmogus, gimiau ir užaugau Vilniuje, žinoma, savaitgalį praleisti gamtoje tikras malonumas, bet visą gyvenimą gyventi kaime nenorėčiau. Šiaip esu šeimyniškas ir darbštus vyras. Su žmona stengiamės namų ruošos darbus dalintis: ir kilimus siurbiu, ir virtuvėje kartu sukiojamės.
Studijavote Policijos Akademijoje, vėliau baigėte magistro studijas Vilniaus Mykolo Riomerio universitete. Norėjote sportinę aprangą iškeisti į teisėjo mantiją?
Jeigu ne sėkmigai susiklosčiusi profesionalaus sportininko karjera, būčiau tapęs policinku. Kai aš baigiau mokyklą, buvo neseniai nuvilniję Sausio 13 ir Kovo 11 įvykiai, tad policininko profesija buvo pasirinkta tiek iš pašaukimo, tiek iš patriotinių jausmų.
Vadinasi, esate Lietuvos patriotas?
Taip, didžiuojuosi, kad esu lietuvis. Prisiminus tuos įvykius, kai teko nuo tuometinės Aukščiausios Tarybos bėgti iki Televizijos bokšto ir pranešti, kad pajudėjo tankai, tada atgyja meilė tevynei ir supranti, kad negalėčiau emigruoti ir gyventi visą gyvenimą kitoje šalyje. Mes esame išdidi ir puiki tauta, tik save mėgstame nuvertinti. O šiuo metu blėstantis patriotizmas vėl sužydėtų pasikartojus tokiems įvykiams.
Ką veiksite po dvidešimties metų?
O tada susitiksime ir pakalbėsime.

Toks tas Olimpinis vicečempionas – ramus ir paprastas. Atsisveikindami dar persimetame pora žodžių apie tą dieną turėjusias vykti „Lietuvos Ryto” rungtynes ir pasukame skirtingais keliais.

Autorė Dovilė Trepkevičiūtė
Fotografai Tomas Piliponis,
Evgenia Levin/Zeneka

Patiko (0)

Rodyk draugams


Komentarai



1 komentaras

  1.    saldainiuks 2009-12-13 00:30

    dievinu sporta ir as.

Vardas (privalomas)

El. paštas (privalomas)

www

Dėstyk savo mintis.