BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ji jauna, ambicinga ir pasitikinti savimi. Spinduliuoja geromis emocijomis ir žaismingumu. Ji žino savo vertę, bet moteriškai ja manipuliuoja priklausomai nuo aplink esančių.
Ingrida Kazlauskaitė - mergina, iš tėvų paveldėjusi ne tik šūsnį talentų, bet ir pavardę, dabar pavyduoliams turi įrodinėti, jog Jos pasiekimai - ne tėvų nuopelnas, o Ją palaikantys gali palinksėti neklydę - Ingrida kopia į savo laimės kalną protingai ir su dideliu užsidegimu.
Pristatant Tave, visuomet nejučiomis mintys nuklysta iki Tavo tėvų - dainininkų Livetos ir Petro Kazlauskų. Toks šleifas neerzina?
Šleifas ne, o šis klausimas jau erzina (juokiasi). Bet viskas gerai. Tėveliai jau dvidešimt metų sukasi šou versle, yra užsitarnavę savo vardą - puikiai visiems žinomi, tad natūralu, kad mintys - pirmiausiai apie juos. Šeima yra neatsiejama mano gyvenimo dalis, didžiuojuosi savo tėveliais, taip pat ir jie didžiuojasi manimi, jei aš kažko pasiekiu, man kažkas pasiseka.
Aišku, kai kuždamasi, jog mane visur stumia tėvai, norisi atsakyti, kad mama ilgai mėgino mane įkalbėti grįžti į Kauną. O kad vaikai seka tėvų pėdomis - natūralu. Juk yra puikių to pavyzdžių: Vytauto Šapranausko sūnus Gytis seka tomis pačiomis pėdomis, Alos Pugačiovos dukra Kristina Orbakaitė taip pat dainuoja kaip ir mama…
Nebandai savo vardo atitraukti nuo tėvų vardų?
Mes esame šeima, tad vieniems nuo kitų atitrūkti nepavyktų, tačiau faktas tas, kad šiuo metu aš atitolusi nuo tėvelių veiklos. Dirbu užkulisinį darbą televizijos laidoje „Kai norisi geriau”. Tai man labai patinka, džiaugiuosi turėdama tokį kolektyvą… O kas dėl dainavimo… Šis hobis dabar turi palaukti, nors turiu pasiūlymų. Kol kas esu susikoncentravusi darbui.
Sakoma, kad kokia mama, tokia ir dukra. Tai kokia mama arba kokia Ingrida?
Mano mamytė faina, labai reikli ir teisinga. Charakteriuose yra tiek skirtumų, tiek ir panašumų: prie švediško stalo išsiskiriame eidamos link skirtingų stalo galų, bet susitikusios matome vienodus patiekalus lėkštėse, parduotuvėje einame į skirtingas puses, bet susitikusios šypsomės turėdamos panašių spalvų drabužius…
Mano charakteris nėra lengvas, bet su mama sutariu gerai.
Juk nebūna mamos ir dukros santykių be aštresnių diskusijų. Kuri laimi tokias diskusijas?
Iš pagarbos suaugusiam žmogui ir suvokimo, jog tai - mano mama, turiu nusileisti aš. Gal ne iš karto nusileidžiu, bet suprantu, kad diskusijos yra tik dėl to, kad tėvai nori kuo geriausio savo vaikui, kitą kartą galbūt aš pati situaciją mamai išdėstau ne taip aiškiai, kaip kad man tai atrodo lengva ir suprantama. Šiuo atveju svarbiausia - kalbėtis. Mes tą ir darome.
Kokius būdo bruožus iš mamos perėmei ir šiandien jie - Tavo dalis?
Tai aktyvumas, entuziazmas, veiklos troškimas, energija. Negaliu nusėdėti vienoje vietoje. Džiugu, kad yra moterų, kurioms užtenka būti gera žmona namučiuose ir daugiau nieko nereikia, bet, matyt, tai - ne man. Žinoma, ir aš sulauksiu to momento, kada būsiu žmona bei mama, bet aš stengsiuosi suderinti namų šeimininkės darbus su kitomis veiklomis.
Nebijai, kad, kai bus daug amatų, nespėsi nė vieno nuodugniai įsisavinti?
Aš tikiu, kad skaitys žmonės, kurie patys yra arba buvo veiklūs, ieškodami savo vietos, savo veiklos ir mane supras. Juk man dar tik dvidešimt penkeri metai sukako. Aš turiu išmėginti veiklų, kuriose galėčiau atrasti save. Kiekviena patirtis - bagažas ateičiai. Viskas tik į naudą.
Esu gana sėslus žmogus. Ilgai nesiblaškysiu ir jau jaučiu, kad atrandu save. Kitaip ir būti negali, kai jaučiu, jog ryte keliuosi į darbą su teigiamomis mintis, o grįžtu maloniai pavargusi…
Dalyvavai ne viename grožio konkurse. Tau svetimas nepasitikėjimo savimi jausmas?
Kaip kiekviena mergaitė, mergina ar moteris, taip ir aš kartais padūsauju dėl kažkokių moteriškų problemėlių (juokiasi). O nepasitikėjimą savimi gal jaučiau paauglystėje, tačiau tą barjerą padėjo peržengti šeima, buvimas scenoje, aktyvumas…
Žinoma, kai bendrauji su vyresniais už save, daugiau pasiekusiais žmonėmis, atgyja ir maža nepasitikėjimo gyslelė, ir drovumas (šypsosi)…
Būna, kad mergaitės rašo elektroninius laiškus, prašo patarimų, kaip būti gražia… Atsakau, kad kiekviena mergaitė yra graži, tereikia daugiau pasitikėjimo savimi, iškelti galvą, šypsotis ir siekti savo svajonių išsipildymo, nes tik svajodamos kuriame gražų gyvenimą… (Psichologė?) Ne, tiesiog draugiškumas ir žmogiškumas.
Koks būdo bruožas pagelbėjo dalyvaujant grožio konkursuose?
Komunikabilumas. Ne visada situacijos būna tokios, kokių nori ir tikiesi, tada reikia išmokti priimti viską taip, kaip yra ir dar su šypsena. Daug ką lemia draugiškumas, mokėjimas susibendrauti ir svarbiausia - diplomatija. Juk grožio konkursuose susiduria visai skirtingų kultūrų bei temperamentų merginos, o turi kartu bendrauti. Štai „Mis Žemė” konkurse padėjau merginoms iš Afrikos šalių susikalbėti prancūzų kalba, o tai privedė iki afrikietiškų šokių pamokų su juodaodėmis. Prie mūsų prisijungė mano draugės iš Australijos, Airijos, Čekijos… Tiesiog reikia mokėti kiekvieną situaciją paversti patrauklia ne tik sau, bet ir aplinkiniams. O pirmosios diplomatijos pamokos gautos dar vaikystėje, šeimoje, kada tėveliai mokė draugiškumo, malonaus elgesio…
Studijuojant Tau teko „paliesti” prancūzų kultūrą. Koks įspūdis?
Prancūzai vaikinai nebijo parodyti savo emocijų, simpatijų merginoms. Net ir mano pirmoji meilė - prancūzas (šypsosi…), su kuriuo draugavom, kol aš studijavau Prancūzijoje.
O apie merginas susidariau tokį įspūdį, kuris visai neatitinka prancūzaitės kaip trapios koketės stereotipo. Daugelis jų rūko tiesiog gatvėje, plaukai įvairiausių spalvų… Nors teko matyti ir mielų mergaičių.
Ne kartą prancūzai vaikinai lygino savo kraštietes ir mus, lietuvaites (aut.past. - su Ingrida kartu studijavo dar dvi merginos iš Lietuvos). Pasak prancūzų, lietuvaitės švelnesnės, moteriškesnės. Galbūt taip mąstoma dėl Prancūzijoje labai stipriai įsišaknijusios feminizmo ideologijos.
Dabartinis užkulisinis darbas televizijoje. Ar tai nėra protinga strategija, jog į televizijos ekraną lengviau pateksi dirbusi užkadrinį darbą?
O aš apie tai net nepagalvojau.. Ačiū už idėją (juokiasi…). Su tokiais dalykais, kuomet yra sumąstoma nebūtų dalykų, esu susidūrusi dar vaikystėje. Juk visiems savo tiesos neįrodysi ir neįtikinsi, o gal yra žmonių, kurie tiesiog piktinasi, jog kažkam išsipildė jų svajonės. Manau, kad, kai iš gyvenimo nereikalauji didelių dalykų, tada ir pasiseka. O aš mėgaujuosi ir džiaugiuosi mažais dalykais. Kad ir dabartinis darbas - jau vien dirbti šalia Edvardo Žičkaus (aut.past. - E. Žičkus - laidos „Kai norisi geriau” prodiuseris) man yra didelė garbė ir laimė. Gink, Dieve, aš nesiveržiu į pagrindinius darbus ar pareigas, tačiau, savaime suprantama, kad, jei būtų pasiūlyta, neatsisakyčiau. Juk atsisakiusi, matyt, vėl likčiau nesuprasta.
Kokius tikslus sau keli šiandieniniame darbe?
Kokybė, operatyvumas bei pagalba idėjomis - kiek įmanoma prisidėti prie kokybiškos laidos kūrimo.
Susidaro įspūdis, kad laisvalaikio nebelieka… Koks Ingridos laisvalaikis?
Miegas, nes nemėgstu triukšmingų vakarėlių… (Nežvaigždiškai!) Galbūt nežvaigždiškai (juokiasi…). Su draugėmis susitikusios žiūrime filmų, mergaitiškai plepame apie madas, o taip pat mėgstu gaminti, čiuožinėti pačiūžomis… (Žemiškos pramogos.) Mėgstu nueiti net ir į nesveiko greito maisto restoranus, o be saldumynų negaliu praleisti nė dienos (juokiasi). Juk mes visi iš to paties molio drėbti ir nereikia bijoti prisipažinti. Juk visos mergaitės „padaro tokių nuodėmių” (juokiasi).
Pabėgusi iš Kauno, Vilniuje gerai jautiesi?
Labai gerai jaučiuosi. Tai, kad Vilniuje didesnis tempas negu kad Kaune, mane žavi, man to reikia. Po gyvenimo Prancūzijoje lėtesnio tempo aš nebenorėjau, tad natūraliai Kauną iškeičiau į Vilnių. (Į Vilnių tik dėl darbo? Veiklų?) Į Vilnių patraukė dar ir jausmai ( šypsosi…).
Draugas…
Šioje vietoje daugiau norėčiau nutylėti. Savo asmeninį gyvenimą labai saugau. Ne dėl to, kad pūsčiausi ar gėdinčiausi, tiesiog nenoriu iš asmeninio gyvenimo darytis reklamos.
Kai bus mano vestuvės, kai aš būsiu galutinai apsisprendusi, tada visi ir pamatys mano žmogų. Juk nesvarbu, ar esi žinomas, ar ne, meilė gali būti tiek laiminga, tiek ir nelaiminga, tad nesinori nusivilti. Paviešinus asmeninio gyvenimo niuansus, jausmai gali tapti trapūs, todėl to geriau nereikia.
Žinoma, kai širdį užplūsta šilti jaumai, norisi apie tai rėkti visam pasauliui, bet susivaldai.
Visada svajojau, kad mano vaikinas nebūtų žinomas ir viešas asmuo. (Kodėl?) Tam, kad, kai norėsiu pabėgti nuo kažko - svetimų žmonių, kasdienių darbų ar rupesčių -, šalia jo jausčiausi saugi ir rami.
Žinoma, jei kažkur kažkas mus pamatys drauge, vaikino rankos nepaleisiu ir neatšoksiu nuo jo. Kai myli, taip elgtis negalima.
Apie svajones ir planus kalbėti bijoma - gali neišsipildyti. O gal gali išduoti žemiškesnį norą, kurio atskleidimas neišbaidytų sėkmės?
Gal geriau dar susilaikysiu ir išsaugosiu tą norą. Kai jau būsiu pasiekusi tai, apie ką svajoju, tada ir pasakysiu, jog prieš kurį laiką tai buvo mano svajonė. Esu linkusi kalbėti apie tai, kas vyko ir vyksta, o ką numačiusi - ne, juk įvykiai ne visada priklauso nuo manęs. O visa tai, ką aš veikiu dabar, kokie žmonės yra aplink mane, man leidžia jaustis laimingai.

Ingridos mamos, dainininkės Livetos Kazlauskienės komentaras
Ingridos charakteryje randate dalelę savęs?
Ingridos charakteryje galiu atpažinti save: daug veiklų, judrumas, noras daug pasiekti… Bet taip pat Ingrida mane pranoksta gebėjimu būti puikia diplomate, mokėjimu elgtis subtiliai ir taktiškai.
Nesinorėjo apsaugoti vaiko nuo viešo gyvenimo, kuriame daug neteisybės bei sunkumų?
Ingridą saugojau nuo tokio gyvenimo kaip įmanydama, tačiau tai - jos pasirinkimas. Ji visada siekė ir siekia geriausių rezultatų: besimokydama mokykloje, studijuodama universitete Kaune ir Prancūzijoje bei šiandieniniuose darbuose, todėl, kai dedamos tokios pastangos, nuo norimų pasekmių negali saugoti.
Nors mamos retai kada atskleidžia savo vaikų minusus, gal galėtumėte jų rasti kalbant apie Ingridą?
Yra minusų (susimąsto)… Ji didelė kovotoja, atkakliai siekianti savo tikslų, todėl yra didelė rizika nukentėti dėl to jai pačiai. Na, o pasitaikančias nesėkmes Ingrida išgyvena itin sunkiai, vis tas jautrumas…

Kuomet Liveta Kazlauskienė pasakoja apie dar mažos Ingridos troškimą būti panašia į mamą, rodos, nestebina - daugelis mergaičių nori užaugti tokios, kaip mama. Tačiau, kai besišypsodama Ji prisimena mažosios norą turėti žalias kaip mamos akis, todėl klausančios mamos patarimo žiūrėti į žalią žolę, esą taip akys gausiančios žalią spalvą, įsitikini, jog jų ryšys labai stiprus. Veikiausiai toks, kokio norisi palinkėti visoms mamoms ir dukroms.

Fotografai Tomas Piliponis,
Evgenia Levin/Zeneka
Autorė Jūratė Ablačinskaitė

Patiko (0)

Rodyk draugams


Komentarai



3 komentarai

  1.    Jurgis 2009-10-20 08:19

    Na ka as zinau, nieko gero apie jos tevelius negaliu pasakyt, tipiski kaimietiski muzikontai, o jei jau straipsnis apie Ingrida, tai palinkeciau i juos niekada nesiligiuoti ir bekt kuo toliau. Sekmes.

  2.    indre 2009-10-23 23:49

    Malonu skaityti straipsni, kai zmogus atsako taip, kaip galvoja. Labai saunus zmones, tiek Ingridos teveliai, tiek ji pati. Smagu, kad zmones laimingi…

  3.    Mantas 2010-09-24 11:19

    Ji jau ir taip gana toli nuejo sekmingai ;) Matosi, kad savo charakteri turi, nepareguliuos jai niekas. Tik stiprios asmenybes gali pasiekti daug, o ji man tokia ir atrodo.

Vardas (privalomas)

El. paštas (privalomas)

www

Dėstyk savo mintis.