BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Na, ir vasarėlė šiais metais užderėjo – taip karšta buvo, kad, atrodė, nė į jokį kurortą nereikia! Guli sau sode ant spalvoto užtiesalo, šortų kišenėlėje caksi du centai (nes, atseit, dar gegutės kukuojant šiais metais negirdėjai!), vienoj rankoj prisirpusi braškė, kitoj – sultinga vyšnia, burnoj tirpsta ką tik nuskintas juodasis serbentas, o šalia bitės kad suka, kad suka ratus… Atrodo, galėtum taip gulėti ir gulėti, kol nuo vasariško malonumo, aviečių kvapo ir vabzdžių zyzimo apsvaigtų galva, tačiau nuolat skambinantys draugai primena, kad vasarą reikia užbaigti „smagiai ir civilizuotai“ – iki paryčių siausti diskotekose, surengti iškylą ar nuvažiuoti prie jūros, kur jokia bitė nesikėsina į tavo turtą – raudoną raudoną braškę ant įkaitusio nuo saulės delno. Kaip tik atsirado proga aplankyti kone pusė Europos valstybių, tarp jų ir labai labai mažą, apie kurią dauguma girdėjo tik per geografijos pamokas. Tai kunigaikštystė, kurioje į du kvadratinius kilometrus telpa ir Viduržemio jūra, ir didžiuliai kalnai, ir auksinis prabangos dvelksmas.

Sostinė: Monakas
Plotas: 1,97 km²
Gyventojai: 32.000
Valiuta: euras
Valstybinė kalba: prancūzų
Politinė sistema: monarchija
Religinė sudėtis: 90% gyventojų – katalikai

Geografinė padėtis. Valstybė įsikūrusi Vakarų Europoje, ant Alpių šlaitų ir Viduržemio jūros pakrantės. Vienintelė kaimynė - Prancūzija, o prancūzų pakrantės kurortas Nica yra visiškai šalia.

Politika, demografija ir kt. Šalį valdo kunigaikštis Albertas II, kuris, beje, dar nevedęs. Tiesa, turi širdies draugę. Kai kurios moterys vien tik dėl jo ir eina aplankyti princo rūmų, mat tikisi sutikti ir pakerėti šį vyrą. Seniau vietiniai gyventojai tik pasijuokdavo, kad jų valdovas dar nevedęs, tačiau dabar (bent jau sklinda tokie gandai) princas ne juokais spaudžiamas vesti, juk šaliai reikia sosto įpėdinio. Įdomu tai, kad nors gyventojų čia yra 32.000, tačiau tikrų monegaskų (vietinių gyventojų) yra šešiskart mažiau. Daugiausiai čia gyvena prancūzai bei įvairių tautybių turtingi žmonės.

Kalba. Valstybinė kalba – prancūzų, nors kunigaikštystė labai pabrėžia savo nepriklausomumą nuo Prancūzijos. Taip pat kalbama monegaskiškai, angliškai, itališkai bei occitan’ų kalba.

Istorija. Viskas prasidėjo nuo to, kad vienas Grimaldžių giminės kunigaikštis Fransua 1297m. įsigeidė toje vietoje, kur dabar yra Monakas, plytėjusios Genujos tvirtovės. Apsimetęs vienuoliu pranciškonu su savo palydovais pasibeldė į pilies vartus. Sargybiniai tariamą šventiką įleido, o jis jiems „atsidėkojo“ nukirsdamas galvas. Kuriam laikui Grimaldis iš tiesų buvo užėmęs tvirtovę, tačiau vėliau buvo išguitas ir tik po kiek laiko kitas jo giminaitis jau teisėtai nusipirko tą pilį. Taip Monako herbu tapo du vienuoliai su kardais rankose, pradėję kunigaikštystės istoriją.

Virtuvė. Patiekalai labai panašūs į kaimyninės šalies Prancūzijos delikatesus. Kadangi Monakui priklauso ir Viduržemio jūros gabalėlis, čia labai populiarūs žuvies, jūros gėrybių patiekalai, patiekiami su biriais ryžiais. Vietiniai gyventojai vartoja ir daug daržovių, prieskonių, baltosios kvietinės duonos (fougasse) bei makaronų su įvairiais pagardais. Dienos patiekalas kavinėse paprastai būna žuvies arba vištienos kepsnys su garnyru.

Pirkiniai ir kainos. Kai kurie sako, kad Monake yra pakankamai pigu, tačiau to nepastebėjau. Bent jau šalies centre kainos neretai didesnės nei Prancūzijoje ar Šveicarijoje. Už paprastų makaronų lėkštę sumokėsi 9-14 eurų, už nedidukę picą – 8-15 eurų, atvirutė su Monako vaizdu nuo 1 euro.

Formulė-1. Kiekvienais metais čia vyksta „Formulės-1“ automobilių lenktynės „ Monaco Grand prix“, tad atvirukų, puodelių, marškinėlių ir pan. su „F-1“ logotipais galima rasti bet kurioje parduotuvėje. Pasakojama, kad šių lenktynių gerbėjai yra pasiruošę išbučiuoti asfaltą, ant kurio skrieja bolidai, tad apsukrūs gidai siūlo traukinuku už kelis eurus pasivėžinti lenktynių trasa ir pasiklausyti įdomių pasakojimų apie lenktynes. Pavyzdžiui, kad galėtų paruošti lenktynių trasą, rengėjai kelioms savaitėms Monake uždraudžia eismą.

Žmonės. Vietiniai gyventojai labai vertina tai, ką turi, tad saugo savo kunigaikštystę - skatina ekologiją (neleidžia be reikalo užvedinėti automobilių variklių ir gadinti oro išmetamomis dujomis; gatvėse labai švaru – nerasi numesto saldainio popierėlio ar alaus butelio, atliekos rūšiuojamos). Gerbia turistus, todėl yra draugiški, paslaugūs, tiesa, ir apsukrūs. Retas kuris neišnaudoja galimybės parduoti kokią nors prekę ar paslaugą.

Keletas naudingų frazių:

Laba diena – Bonjour
Viso gero – Au revoir
Labas vakaras – Bonsoir
Ačiū! – Merci!
Prašom! – S’il vous plait!
Kiek kainuoja? – Combien coute?
Atsiprašau – Pardon
Kur yra tualetas? – O? se trouve les toilettes?
Sąskaita – L’addition
Į sveikatą! – ? la santé!

Monako kunigaikštystėje yra keturi pagrindiniai kvartalai (Monakas, Monte Karlas, Kondaminas ir Fonvilis) ir dar keletas smulkesnių, tačiau pati šalis atrodo kaip vienas nedidelis, bet labai tankiai apgyvendintas miestas.

Vykdama į Monaką ilgai galvojau, kokio velnio ši kunigaikštystė dar senais laikais neprijungė tų savo beveik dviejų kvadratinių kilometrų prie Prancūzijos. Na, kam kurti nykštukinę valstybę, už kurią mažesnis pasaulyje yra tik Vatikanas? Ir ką galima sutalpinti į tokį mažą plotą, kai dalį jo užima jūra, o beveik visą likusią – kalnai, kurie ne itin tinkami miestų statybai. Gyventų sau monegaskai kaip inkstai taukuose, nesuktų galvos dėl autonominių teisių, tik jau būtų prancūzai. Pasirodo, jie ir taip gerai gyvena. Ir dar kaip gerai! Monako pilietybę gauti labai sunku, o norinčiųjų daug. Jeigu ištekėtum už tikro monakiečio (abu tėvai turi būti gimę toje šalyje) arba vestum tikrą monakietę ir jums gimtų vaikas, jis būtų Monako pilietis, tačiau tu – niekada. Šalyje praktiškai neegzistuoja bedarbystė, be visa ko, algos čia didesnės 2-3 kartus nei Prancūzijoje, tad net gavęs sodininko ar valytojo darbą gali džiaugtis. Kunigaikštystė turi net 62 bankus, dėl to čia cirkuliuoja milijardai eurų. Tiesa, nekilnojamasis turtas šalyje laaabaaai brangus, mat tas mažas žemės lopinėlis yra išnaudotas itin praktiškai – centimetrų tikslumu. Nėra nei vieno nepanaudoto pastato, žolės plotelio. Nemažai Monako verslininkams priklausančių įmonių yra už šalies ribų (Prancūzijoje). Jeigu šalyje turi nekilnojamojo turto ir gyveni ne mažiau kaip pusę metų per metus, nemoki pajamų ir paveldėjimo mokesčių. Tai įtakingus asmenis labai vilioja. Šalis plečiama, tad įvairūs pastatai, ypač viešbučiai statomi tiesiog ant jūros kranto! Tvirti pastoliai atlaiko grožio ir prabangos ištroškusių turistų gvardiją. Sodai čia įrengiami ant daugiaaukščių namų stogų, o miestų kalnų viduje išraustos milžiniškos ertmės, kuriose įsikūrę didžiuliai prekybos centrai, automobilių stovėjimo aikštelės, taigi tiesiog įlipi į liftą, paspaudi mygtuką, ir gali atsidurti bet kuriame Monako aukšte. Kiekviename iš jų atsiskleidžia vis kitokia šalies panorama, ir, tiesą pasakius, nesinori grįžti namo. Sėdi nuostabiausiame pasaulyje parke ant suoliuko, o prieš akis – kalno šlaitas, kurį skalauja Viduržemio jūros purslai. Jūra čia tokia žydra, kad iš pradžių pamaniau, jog esu pirmoji pasaulyje moteris daltonikė. Na, negali ji būti TOKIA žydra! O dar tos palmės kalnų fone… Brangiausi automobiliai ir motociklai tarsi išvažiavę iš parodų salių… Visi labai gražūs, dažniausiai sportiniai, juodo blizgaus arba sidabrinio metalo spalvos. Nerasi čia geltono, žydro ar kitos ryškios spalvos automobilio – turtuolių manymu, tai neskoninga. Beje, net Monako kalėjimas tikriausiai nuostabiausias pasaulyje. Jame yra tik 40 vietų, skaniai ir gausiai maitina, kaliniai gali praustis po dušu dukart per dieną, visi langai su puikiausiais vaizdais į jūrą. Kalėjime dirba ne tik odontologai, gydytojai, psichiatrai, bet ir plaukų stilistai! Turistai neretai domisi, ką reikėtų iškrėsti, kad ten būtų galima patekti. Deja ,(o gal ačiū Dievui?) užsieniečių čia nepriima, nes paprasčiausiai nėra vietos, o ir finansiškai kunigaikštystei neapsimoka laikyti svetimšalius nusikaltėlius, dėl to jie kali Prancūzijoje.

Turistai čia dažniausiai lanko jau minėtus princo rūmus, kuriuose yra apie dvidešimt kambarių. Kiekvienas jų įrengtas vis kitaip, pagal tam tikro laikmečio stilių. Prabangūs baldai, kunigaikštystės valdovų ir jų šeimos narių portretai, porcelianiniai indai, tviskančios languotos it šachmatų lenta grindys ir iš ausinių sklindantis gido pasakojimas išties vilioja. Sumokėjęs kelis eurus gali pereiti amžių proskyną, tačiau rūmams įspūdingumu nenusileidžia Monte Karlo kazino. Ten vien už galimybę stovėti šalia lošimų stalų turi sumokėti 10 eurų. Nors labai knietėjo nufotografuoti vidų, kuris išties prabangus, tačiau budrios ir negailestingos apsaugininkų akys bei įrengtos filmavimo kameros sustabdė nuo šio „baisaus“ nusikaltimo.

Autorė Dalia Daškevičiūtė

Rodyk draugams


Komentarai



1 komentaras

  1.    Terese 2010-09-09 16:21

    Šių metų liepos mėn. teko pabuvoti šioje nuostabioje nykštukinėje valstybėje. Paliko neišdildomą įspūdį visam gyvenimui…

Vardas (privalomas)

El. paštas (privalomas)

www

Dėstyk savo mintis.