BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Išgirdę žodį kivi pagalvojame apie žalią egzotinį vaisių, nors vokalinė merginų grupė „Kivi” taip pat dvelkia egzotika, tačiau jų, „žaliomis” scenos naujokėmis, tikrai nepavadinsi. Daugiau nei dvidešimties tarptautinių konkursų prizininkės, Dainų Dainelės laureatės ir daugelio muzikinių projektų dalyvės priverčia suklusti paprastus muzikos gerbėjus, o profesionalus ištempti ausis.

Lietuviškai pragydęs Naujosios Zelandijos paukštis
„Kivi”- tai septyniolikmečių merginų džiazo grupė, kuri pavadinta Naujosios Zelandijos paukščio garbei ir dainuojanti dvylika metų. Merginos savęs nevadina profesionalėmis, nelanko muzikos mokyklų, nors dainuoja a capella - be muzikinio pritarimo, o jų atliekami septynių balsų kūriniai tampa puikios harmonijos ir absoliučios klausos pavyzdžiu. Profesiorius, choro „Ąžuoliukas” vadovas Vytautas Miškinis apie šią grupę yra pasakęs: „Kivi daro visai simpatiškus ir visai rimtus dalykus: dainuoja su malonumu, dainuoja kokybiškai, dainuoja be dirigento, atlieka gerai subalansuotas liaudies (ir ne tik) dainų aranžuotes, dargi juda scenoje, - ir šiaip nepalieka klausytojo abejingu. O bene stipriausioji grupės „Kivi” pusė - visa tai daro betarpiškai ir labai organiškai.” Paklausus grupės vadovės Danguolės Aukselienės, kodėl grupė tapo fenomenu Lietuvos muzikos pasaulyje, vadovė net bando gintis tokios sąvokos, o prisiminus pirmuosius „Kivi” garsus pradeda pokalbį: „Kai prieš dvylika metų įkūriau šį ansamblį, net negalvojau, kad jis pasieks tokių aukštumų. Tikslas buvo išmokyti vaikus dainuoti, pažinti muzikos pasaulį ir puikiai praleisti laisvalaikį.”

Pirmųjų pergalių skonis
Neplanuota sėkmė lydima daugelio darbo valandų aplankė dar vaikystėje, kada būdamos dešimties metų Čekijoje laimėjo pirmąjį tarptautinį konkursą, o tada ir prasidėjo pergalių maratonas. Čekiją keitė Italija, Ispanija, Olandija, Anglija, Norvegija, Bulgarija, Danija. „Mūsų tiklas nebūdavo laimėti - mes važiuodavome tiesiog gerai pasirodyti ir atstovauti Lietuvą. Vienas iš pirmųjų netikėtai laimėtų GRAND PRIX buvo Švedijoje folkloro kategorijoje, kada matydama puikiai dainuojančius gruzinų vyrus, merginom pasakiau, kad čia dainuoja pirmoji vieta.” Vis dėlto, jaunosios lietuvaitės nugalėjo suaugusius gruzinų vyrus, pasitelkusios į pagalbą pačios vadovės aranžuotas lietuvių liaudies dainas, ir suteikdamos kitą joms atspalvį. „Dabar merginos patiria didesnį spaudimą, atsakomybę - įprato laimėti, bet tai verčia dar labiau tobulėti.” Dainininkės išduoda paslaptį, kad vadovė visada turi priekaištų arba pastabų, bet kritika tampa dar vienu postūmiu, šokant į muzikos aukštumas.

Kivi - gyvenimo būdas
Paklaustos kaip suderina mokslus, pasimatymus ir muziką, visos kaip viena atsako, kad visą veiklą derina prie „Kivi” ir muzikai teikia pirmenybę. „Džiugu, kad išaugome iš to lygio, kad čia tik būrelis - tai neatsiejama gyvenimo dalis. Jaučiame didžiulę pareigą ir aistrą tiek repetuojant, tie koncertų metu.” Paklaustos, ar iš baimės nekimsta balsas stovint ant scenos, merginos tik papurto galvas ir teigia, kad patiria malonų virpuliuką ir gauna gero adrenalino dozę: „Mes pasiilgstame koncertų, o turėdamos laisvą vasaros atostogų mėnesį, jaučiamės kiek neįprastai, tačiau, kai pagalvoji, ne tiek mes tos vasaros atostogų ir turime.” Paklaustos, kodėl net vasarą jų mintyse sukasi muzikos garsai, merginos pradeda pasakoti naujos pastraipos vertą Olimpinę istoriją.

Olimpiados čempionės
Pasirodo, egzistuoja Olimpiada, kur natos ir muzikinė harmonija tampa svarbiau už sekundes ar nubėgtus kilometrus, tai muzikos šventė, kurioje žodis profesionalumas įgauna kitą reikšmę. Pasaulio chorų Olimpiada vyksta kas dvejus metus, o savo mastams ir populiarumui nenusileidžia įprastai Olimpiadai. 430 chorų iš 93 pasaulio valstybių, 20 tūkstančių dalyvių, profesionalūs tik tarptautiniuose konkursuose laimėję arba specialią atranką praėję chorai, ir tūkstantinės klausytojų minios - tai skaičiai bylojantys apie šio renginio prestižą ir populiarumą. „Kivi” vokalistės, kuriom tuo metu buvo tik 15m, pirmąsyk chorų Olimpiadoje dalyvavo 2006m. ir grįžo iš tolimoios Kinijos ne tik pilnos įspūdžių, bet ir tapusios olimpinėmis čempionėmis džiazo, bei sidabro prizininkėmis folkloro kategorijose. Paprašytos papasakoti plačiau apie šią muzikos šventę, merginų veiduose suspindi šypsena: „Įspūdžių buvo tiek, kad negali net apsakyti: didelis dėmėsys, stulbinantys chorų pasirodymai, nuo šypsenų skaudantys žandikauliai ir nesitikėta pergalė
- tai tapo vienu didžiausių gyvenimo nuotykių.” Aukso spindesys grupės neapakino, o dar labiau privertė stengtis ir dirbti. Po dviejų metų dalyvaudamos šįkart Graco mieste Austrijoje surengtoje chorų Olimpiadoje, merginos vėl pasidabino dviem aukso (džiazo ir populiariosios muzikos kategorijos) ir sidabro medaliais folkloro klasėje.

Choras be dirigento
„Kivi” orginalumo paslaptis - dainavimas be dirigento, tai yra jų vadovės. „Niekada merginom nedirigavau ir nediriguosiu. Žinoma, vienom stovėti scenoje yra sunkiau, tenka labiau pasitikėti savimi ir greta esančiomis draugėmis, tačiau atsiranda daugiau laisvės ir vietos improvizacijai.” Vadovė pasakoja, kad kiekvieno konkurso metu ji grupės pasirodymą stebi salėje, o žiūrovai, išvydę keturiolika mergaičių atliekančių sunkiausius kūrinius be dirigento, nustemba ir žavisi jų drąsa. Vis dėlto grupės istorijoje yra buvę atvejų, kada nesupratę vadovės pageidavimų nekviesti jos į sceną, pranešėjai skelbė vadovės vardą ir pavardę tol, kol ji pasirodė scenoje. „Tąsyk buvo gaila ir apmaudu, kad mūsų firminis triukas buvo sugadintas.”

Anglijos pokštai
Prieš porą metu grupė dalyvavo Anglijoje rengiamame konkurse, kuris buvo pilnas kuriozų ir netikėtumų. Pirmiausia, viena mergina užmigo autobuse ir neišlipo kartu su visu kolektyvu, po kiek laiko merginos pastebėjusios, kad dingo draugė, puolė į paniką, o ji tuo metu ramiausiai miegojo autobuse, tačiau tuo Anglijo pokšai nesibaigė. „Kivi” ansambliui a capella ( be muzikinio priitarimo) atliekant savo konkursinę programą, pradėjo leisti nežinomą muzikinį įrašą: „Mes nepasimetėme ir dainavome toliau, juk negali nutraukti savo programos, kai priešais tave sėdi komisija. Galbūt mums ir papildomų balų davė už sugebėjimą nepasimesti.”

Gerbėjais tampa ir prezidentai
„Kivi” grupei tenka dalyvauti įvairiose projektuose ir labdaros koncertuose. Jos dažnos viešnios Prezidentūroje ar Vyriausybėje, kur žaismingų džiazo variacijų įdėmiai klausosi rimti valdžios vyrai: „Valdui Adamkui labai patinka mūsų kolektyvas, dažnai tenka dainuoti Prezidentūroje įvairių progų ar iškilmių metu. Prezidentas net mūsų programą moka mintinai.” Vadovės žodžius patvirtina ir įvairios bendros nuotraukos ir padėkos raštai gauti iš aukščiausių valstybės pareigūnų. Vokalinė džiazo grupė dalyvavo „KaunasJazz”, NidaJazz” festivaliuose, o merginų scenos partneriai tapo garsiausios Lietuvos ir užsienio džiazo žvaigždės: Vladimiras Čekasinas, Petras Geniušas, Petras Vyšniauskas, LaGaylla Frazier. Paklaustos, kas joms yra muzikos idealas, merginos vienbalsiu atsako: ,,Profesionali vokalinė švedų grupė „The Real Group”, su kuria teko didžiulė garbė kartu atlikti vieną kūrinį vienoje iš Austrijos televizijos laidų. Tai buvo didžiausias 12 metų darbo apdovonojimas - dainuoti kartu su savo svajonių grupe.”

Savame krašte pranašu nebūsi
Tokia kartčią gyvenimo pamoką jaunosiom daininkėm teko patirti per Dainų Dainelės pirmąjį etapą. Kada du sykius šio konkurso laureatais pripažintas kolektyvas nepraėjo pirmojo turo: „Mergaitės padainavo tikrai gerai, kai kurie žiūrovai net šaukė bravo, tačiau komisijai pasirodė, kad scenoje buvo per daug judesio ir laisvės.” Prisimindama situacija pasakoja vadovė, o merginas labiausiai žeidė neprofesionalūs komisijos komentarai. Dažnai jos susilaukę komentarų, kad yra per profesionalios, nors savęs tokiomis nelaiko: ,,Užsienyje mus labiau vertina, nei Lietuvoje.”

Ateities planai
„Kivi” šiuo metu pats darbymetis: sėkmingas dalyvavimas projekte „Lietuvos Balsai” reikalauja ne vieno prakaito lašo, besimokant naujus kūrinius. Paklaustos, ar tikisi laimėti šį projektą merginos iškart pateikia neigiamą atsakymą: „Mes nesitikėjome, kad pateksime į pusfinalį, bet dabar pagavo azartas ir didžiulis noras, pasirodyti kuo geriau.” Tai pat vasarą Liepos mėnesį grupė ruošiasi vykti į tolimąją Pietų Korėją, kur dalyvaus tarptautiniame konkurse.

Išjungus diktafoną, dar paklausiu, ką daro, kai dingsta balsas ir išgirstu atsakymą, kad visos jau tapusios tikromis vaistų ekspertėmis, bet geriausiai padeda tylėjimas, kuris joms tampa didžiausia kančia.

Autorė Dovilė Trepkevičiūtė
Fotografas Tomas Piliponis

Patiko (0)

Rodyk draugams


Komentarai



Vardas (privalomas)

El. paštas (privalomas)

www

Dėstyk savo mintis.