BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Nori darbo? Yra darbo!

2008-12-08 | |

Kaip ir kiekvienam besirūpinančiam savo šviesia ateitimi žmogui, taip ir man vieną dieną prireikė darbo. Na gerai, pinigų. Bet nėra darbo – nėra ir pajamų (loterija po nesėkmingų bandymų praturtėti atkrito). Prasidėjo paieškos: skelbimų, lankstinukų ant kiekvieno kampo, internete ir laikraščiuose skaitymas. Pasiūla pasirodė gana didelė ir įvairi, tad kilo dilema: ką rinktis?

Valytojos amatas

1.   Pirmąjį darbą pasirinkau paslaugų aptarnavimo sferoje – na, pamaniau, mėgstu valgyti picas, tad eisiu dirbti padavėja į vieną lankomiausių sostinės picerijų. Nepaklausiusi protingų žmonių perspėjimų apie piktas administratores, ryžtingai išsiunčiau CV. Netrukus pakvietė į pokalbį. Žinoma, mane atrinko (jau ką moku, tai moku – tinkamai pašnekėt!), tad vos po kelių dienų po savo gyvenimo aprašymo išsiuntimo aš su tarnybiniu raudonu džemperiuku ir kortele „Violeta“ (kortelę MANO vardu žadėjo atspausdinti vėliau – teko įprasti, kai klientai kvietė tokiu vardu) jau mokiausi padavėjos „meno“. Atrodė visai nesunku: išmoksti mintinai meniu, priimi užsakymą, užsakai, sulauki patiekalo, paimi ir nuneši, vėliau surenki indus ir t.t. Tačiau kitų padavėjų intrigos ir „perspektyva“ uždirbti per valandą NET tris litus kažkodėl visai nedžiugino! O dar tas valytojos darbas… Turi ateiti valanda ankščiau prieš darbą (arba pasilikti po darbo, jei dirbi vakarinėje pamainoje) ir šveist visus kampus, perpylinėt padažiukus, cukriukus, viską valyt, plaut ir t.t.
Man, kaip užkietėjusiai pelėdai, baisiai nepatiko keltis pusė šešių ryto ir atėjus į darbą vaikščiot išsiviepus iki ausų, nors administratorė, vos pamačius, kad tu jau viską atlikai, pradeda bartis, kad išvis nieko nedirbi. Kadangi mane paskyrė į piceriją, kuri buvo įsikūrusi gana nedėkingoje vietoje, net dėl klientų tekdavo kovoti – visiems žinoma, kad padavėjos uždirba ne iš vargano joms skiriamo atlyginimo, o iš arbatpinigių. Deja, lankytojai kažkodėl jais nesišvaistė. Be to, nors prieš įsidarbinant žadėjo, jog galėsiu suderinti darbo grafiką su paskaitų lankymu, beveik visąlaik pradirbau per paskaitas. Netrukus supratau, kad teks rinktis – arba studentė, arba padavėja. Išsilavinimas buvo svarbiau.

„Gal kumpio?“ arba „Mergos, aš dar grįšiu!”

2.   Po gana apsvilusio pirmojo blyno, kurį laiką darbo neieškojau. Bet štai, atėjo pavasaris, parduotuvių vitrinos kvieste kvietė savo spalvingomis naujojo sezono rūbų ir batų kolekcijomis, ir aš, kaip tipinė silpnosios lyties atstovė, neatsilaikiau. Vėl prireikė darbo. Radau itin intriguojantį skelbimą: „Jaunus, komunikabilius, reprezentatyvios išvaizdos žmones kviečiame laisvu laiku dirbti degustatoriais-reprezentatoriais reklamos agentūroje.“. Man, kaip beveik pavyzdingai studentei, toks darbas pasirodė labai priimtinas – na, pagalvojau – plepėt mėgstu, tik dar beplepant reikės bandyt įsiūlyti kažkokią prekę paragaut, o ir paskaitų nepraleisiu. Taigi, vėl praėjau atranką ir nuėjau dirbti! Derėtų paminėti, kad pagal etiketo taisykles apie atlyginimą taip iškart klausti buvo kaip ir nemandagu, tad apie apgailėtiną algą sužinojau visai netyčia iš kolegų, su kuriais tąkart teko dirbti. 15 litų už kelias valandas pasiruošimo prieš degustaciją/reprezentaciją, tris valandas malimo liežuviu ir mosikavimo su kokiu nors kumpio gabalu, bei valanda ataskaitos rašymo po darbo. Na, kad dar nors būtų įdomu, bet kai pirmajam kartui teko su SAVO juodais sijonais ir duotom miniatūrinėm raudonom maikutėm (diiiidele iškirpte) reprezentuot alkoholinius gėrimus viename didesnių prekybos centrų, pasidarė graudu. Stovi sustirus kovo mėnesį prie šaldytuvų (o kur daugiau alkoholį laikys??) apsitempusi „miniaką“ ir visa gerkle plyšauji, kad koks nors dar po savaitgalio neišsiblaivęs vyriokas prieitų, pusę valandos prašnekėtų ir galiausiai pareiškęs, kad tavo siūlomos produkcijos niekad nepirko ir nepirks, pasiimtų alaus butelį už litą ir, mirktelėjęs akim („Mergos, aš dar grįšiu!“), išeitų… Kad tik negrįžtum!
Iš kitos pusės, šitaip bent jau kokį jaunikį susirast galėjai, o ką daryti, kai reikia iššokt su kokiu sumuštinių kremu iš už prekių lentynos, mirtinai išgąsdint žmogų ir galutinai pribaigt skambia greitakalbe: „Laaaba diena, tokia ir tokia firma pristato naują, puikų, iki šiol neregėtą, negirdėtą produktą su kmynais, krapais, ir t.t., kuris laaabai praturtintų jūsų nevisavertę mitybą. Maloooniai kviečiame paragauti! Palaukit, kur jūs bėgat?? Dar neišmėginote su lašiša!“.
Kadangi pastebėjau, kad manęs žmonės jau baidosi (tiksliau sakant, pamatę degustatorius-reprezentatorius išverčia akis ir „deda į kojas“ kuo toliau nuo tavęs, o kartais apskritai pamiršta, ko atėjo į parduotuvę), išsigandau, kad po metų tokio darbo nieks išvis nebebendraus. Na, juk priešą ir be miniako bei raudonos maikutės pažinsi! Darbą mečiau.

„Koroče, aš nieko nepirksiu…“

3.   Užtektinai prisivaikiusi žmones prekybos centruose, sugalvojau juos vaikytis jų pačių namuose! Įsidarbinau žinomiausioj Lietuvoje rinkos tyrimų kampanijoj anketuotoja. Darbas neatrodė sunkus – pagal tam tikrą skaičiavimo sistemą (pvz., turi eiti į kas penktą arba kas dešimtą lyginio arba nelyginio namo butą ir ten pagal nustatytą gimimo datą arba žmogaus lytį kalbinti žmogų) reikėjo eiti pas žmones į svečius ir kartu pildyti anketas. Už vieną anketą žadėjo nuo 3 iki 25 litų. Neatbaidė netgi tai, kad tos anketos dažnai būdavo normalaus žurnalo storio, o pusė klausimų beveik tokie patys. Išsipusčiau, pasidažiau, plačiai išsišiepiau ir pradėjau darbą man paskirtame rajone. “Keista, kodėl visi pažiūri pro akutę, o durų neatidaro? A, anketas geriau paslėpsiu, kad neišsigąstų”. Prasibaladojus po susmirdusių namų laiptines apie valandą, pagaliau kažkas atidarė! Iš pradžių maniau, kad tiesiog užtaikiau netinkamu laiku “ant” netinkamo buto, bet kai penktas žmogus vos pravėręs duris ir išgirdęs firminį prisistatymą pasiuntė ten, iš kur negrįžtama, pradėjau mąstyt, kad čia kažkas ne taip… Belieka tiktai spėlioti, ar lietuviai tokie nepatiklūs, ar ankščiau buvę anketuotojai kažko “prisidirbo”.
Per keturias valandas pavyko šiaip ne taip pakalbinti tik du žmones. Būčiau pati užpildžiusi, jei ne tas faktas, kad anketoje turi būti parašytas apklausto žmogaus telefono numeris - juo vėliau skambina ir tikrina, ar tikrai buvo atėjusi anketuotoja, ar tikrai pats atsakinėjo į klausimus ir t.t. Nieko keista, kad žmonės nenorėjo net prasidėti su tokiom nesąmonėm. Kas pikčiausia, pinigų už anketas negavau, atseit vienas žmogus kažkaip ne taip atsakė į kažkurį klausimą… (?!).
Supratau, - anketuotojos iš manęs nebus. O ir vaizdai, kuriuos matydavau (atidaro duris pilvotas senis, su gėlėtais „pantalonais“, pasikaso nesakysiu ką ir storu balsu užgriaudėjęs: „Koroče, aš nieko nepirksiu…“ trenkia durimis prieš pat nosį) nežavėjo.

Darbas iš savo kišenės

4.   Kai jau atrodė, kad tinkamo darbo gyvenime neberasiu, vėl radau. Kvietė jaunus žmones dirbti televizijoje. Kadangi mokykloje tris metus buvau vedusi mokyklos laidas ir dariusi joms įvairius reportažus, toks pasiūlymas atrodė labai perspektyvus ir viliojantis. Atranka pasitaikė tiesiai prieš mano egzaminą, todėl pareiškiau, kad turiu greitai „susisukti“ ir lėkti į universitetą. Tik tada sužinojau, kad tai atranka į BTV interaktyvią laidą, kurios niekad nebuvau mačiusi, nes tokiu laiku (naktį!) jau miegodavau. Velnias nematė, kelias minutes prieš kamerą pabandžiau vesti tokią laidą (taip, nėkart nemačiusi) su vienu iš jos vedėjų ir visa spirgėdama išvažiavau laikyti egzamino. Kam įdomu – išlaikiau. Taip pat mane atrinko trim bandomosioms laidoms: „Jei viskas bus gerai, tave priimsim!“. Atėjus sutartu laiku ir greitai susipažinus su laidos vedėjais, aš ir dar viena atrinkta vargšė gavome laidos temas ir sužinojome, kada vesim laidą. „Na, tai viso gero!” – išskubėjo mūsų darbdavė, mat turėjo susitikti su kažkokia drauge. („Pala pala, aš tttai nemmmoku vvest, pammmokykkkit! Išvis, kaip ta laida atrodo??, - dar žiojausi sakyt, bet jau nieks nebūtų išgirdęs). Nusivijau iš pažiūros šnekiausią laidos vedėją ir ištardžiau: kas, kur, kaip, už kiek. Sužinojau, kad už bandomąsias laidas nieko nemoka. Jam pačiam tokių prireikė penkių. Jei jau tave priima, gauni 50 litų už laidą. Kadangi laida vedama vėlai naktį, iki studijos joks viešasis transportas nevažiuoja – kaip nori, taip nusigauk iki ten. Mašinos neturiu, belieka tik taksi – visi žinome, kokios dabartinės kuro kainos, tad du trečdaliai algos už laidą būtų išleisti vien už taksi paslaugas. Neblogai - dirbi už keliolika litų pusę nakties, grįžti pusė šešių ryto, o septintą jau keliesi į universitetą. Altruizmas ar sadomazochizmas?
Tikriausiai būtų tekę dirbti kiekvieną dieną, kad uždirbtum skelbime žadėtąjį tūkstantį litų per mėnesį. Viską gerai apsvarsčiusi, šįkart nepabėgau, o padariau taip, kad manęs patys atsisakytų (na, nesinori per visą Vilnių pagarsėti kaip potencialiai bėglei) – paskelbiau ultimatumą, kad nesutinku dirbti, nebent patys mane vežiotų pirmyn – atgal.

Beveik žvaigždė

5.   Nusivylusi visu pasauliu ir ypač darbdaviais, „ant durniaus“ nuėjau užsiregistruoti į „Lietuvos Kino Studiją“. Į Lietuvą dėl pigios ir produktyvios darbo jėgos dažnai atvažiuoja filmų gamintojai iš viso pasaulio ir masinėms scenoms bei epizodiniams vaidmenukams ieško visokio tipo žmonių. Taigi pradėjusi savo aktorės karjerą kaip anglė kavinėje, vėliau du su puse mėnesio vaidinau karalienės palydovę (irgi anglę), bei tada dar jauno popiežiaus kurso draugę (italę)! Po poros metų ir statiste Holivudo filme dirbti pakvietė. Tiesą pasakius, šis darbas nors ir varginantis, bet už jį bent jau normaliai mokėjo – nuo 42,50lt iki 100lt per dieną.
Žinoma, po dvylika valandų per dieną išstovėti, išsėdėti, išvaidinti ar galų gale IŠLAUKTI tikrai nėra lengva, ir dirbant tokį darbą ilgėliau, pradeda „važiuoti stogas“ (apie karjeros galimybes nešneku, nes kaži ko gali pasiekti Lietuvoje, tampydamasi su ankštu korsetu ir pūstu sijonu prieš filmavimo kameras?), tačiau norint užsidirbti, galima ir pakentėti. O ir save visai kitokią pamatai. Tiesa, ne visada džiugindavo ryškiai išdažytos lūpos ir specialus makiažas, kurio DĖKA atrodydavai kaip sena tarka… Ar apelsininė berankovė suknelė su didžiausiu „kvietku“ per vidurį, su kuria reikėdavo vaidinti žvarbiu oru… Arba 30oC karštyje stovėti su pūsta suknia, paltu, ir ant viršaus užmestais kailiniais, stovint tiesiai prieš kaitrią saulę ne tik kad neprisimerkti, nors akys ir labai ašaroja, bet ir vaidinti, kad tau laaabai šalta! Bet ko gi nepadarysi vardan meno (ir pinigų). Visą vasarą taip pradirbusi maniau nė girdėti daugiau nenorėsiu apie jokį filmą, bet ateitis parodė - „niekada nesakyk niekada!“. Ypač kai maždaug kas mėnesį save matai per „Hallmark“ televiziją, o filmai, prie kurių kūrimo teko savotiškai prisidėti, jau pelnė ne vieną prestižinį apdovanojimą pasaulyje.

Išvados:

1.   Sugebėjimas visada gauti darbą tikrai NĖRA Dievo dovana.
2.   Ne viskas auksas, kas geltona.
3.   Ne viskas durna, kas daroma „ant durniaus“.
4.   Atsarga gėdą daro, tačiau bent nekenkia piniginei.
5.   Prieš pradėdamas dirbti, bent penkis kartus pagalvok. Geriausia – blaivia galva. Ir taip galvok kasdien. Jei po savaitės noras nepraeis – mėgink laimę, turėtų pasisekti.
6.   Jei vis dar nori dirbti – sėkmės!

Dalia Daškevičiūtė

Rodyk draugams


Komentarai



1 komentaras

  1.    darius 2009-06-05 09:39

    laba
    ne tuos darbus rinkaisi,nes graziai rasai. sypsausi nes kazkas panasaus yra buve ir man. ka dabar dirbi?

Vardas (privalomas)

El. paštas (privalomas)

www

Dėstyk savo mintis.