BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ar kada nors įsivaizdavote, kad pušies viršūnėje visą parą gali pratupėti žmogus, o bandėte orientuotis miške naktį? Tai tenka patirti kiekvieną kartą, kai Mindaugas Survila išsiruošia į svečius pas žuvininkus erelius. Geriausio 2007 metų filmo apie gamtą „Susitikimas su žuvininkais” autorius - tikras gamtos vaikas. Jo kuriami filmai apie padangių karalius stebina profesionalumu, o iš arti nufilmuoti kadrai, kai mažieji ereliukai bando plasnoti, priverčia suklusti ir tuos, kurie pažįsta tik kiemo žvirblį. Mindaugas Survila - 26 metų Vilniaus universiteto ekologijos specialybės magistras, kuris jau vaikystėje iššniukštinėjo visus gimtosios Utenos miškus. „Mama paklausdavo, kuo noriu būti užaugęs, aš tvirtai atsakydavau, kad biologu. Ji tik linksmai pasukiodavo galvą į priešingus šonus, bet pamačius, kad negaliu be gamtos, nesipriešino mano svajonei ir palaiko iki šiol.” Paprastai ir nuoširdžiai su aukštaitiška tarme Mindaugas pasakoja apie visai nepaprastą darbą - filmų apie erelius kūrimą ir gyvūnų fotografavimą.
Vyras suspėja ir televizijos operatoriumi dirbti, nes filmai apie paukščius ne naftos verslas - pinigais nelyja, o gyventi reikia. „Tris dienas dirbu operatoriumi, keturias skiriu erelių filmavimui, fotografijai.”

Ekrano žvaigždės - ereliai
Žuvininkai ereliai nepaprastai atsargūs paukščiai, kurie lizdus suka aukštose pušų viršūnėse Labanoro girioje. Jeigu prisiartini arčiau kaip 250 metrų, jie skelbia pavojų, gali palikti lizdą. Žuvininkai kaip ir žmonės pasiskirstę pareigomis: motina niekada nepalieka lizdo perėjimo metu, o tėvas rūpinasi būsto statyba ir maisto atsargomis. Pasitaiko ir šeimyninių konfliktų, pavyzdžiui, dėl šakos tinkamumo lizdui.
Paukščių baikštumas ir gamtininko siekis užfiksuoti svarbiausias šeimynines akimirkas, netrukdant erelių ramybės, tapo tikru išbandymu.

Darbo vieta - 27 metrų aukštyje
Filmų kūrėjas savo darbo kabinetą - medinę platformą ir ant jos užmestą medžiagą įsirengdavo gretimoje pušies viršūnėje priešais pagrindinių „aktorių” lizdą. Filmuojant svarbiausia netrukdyti erelių žuvininkų ramybės ir likti visai nepastebėtam, todėl į filmavimo palapinę reikia užlipti ir nulipti naktį. „Akloje tamsoje tekdavo ir į krūmus įsipainioti, ir į medžius atsitrenkti, bet sunkiausias išbandymas laukdavo kopiant į pušį, naudojant alpinistinę įrangą.” Mindaugas prasitaria, kad svarbu nepalikti kopimo virvės, nes dar koks grybautojas sumanys išbandyti savo alpinizmo jėgas.

Klaida kainuoja gyvybę
Visa kuprinė, kurioje yra kamera, fotoaparatas, kompiuteris, kameros stovas ir objektyvai sveria daugiau nei 20 kilogramų, todėl tokios naštos kėlimas į pušies viršūnę užtrunka. Tachnika kainuoja daugiau nei 70 tūkstančių litų, todėl užlipus į stebėjimo vietą, viskas pritvirtinama. „Apskritai, sėdint 27 metrų aukštyje, kaip ant devynaukščio pastato stogo, svarbiausia tampa saugumas, todėl saugos lynai ir visi užsegimai yra kruopščiai patikrinami. Viena klaida gali kainuoti gyvybę.”

Kareiviški batai tampa pagalve
Ant platformos Mindaugas Survila praleižai po 22 valandas. „Jokiu būdu negali išlipti iš stebėjimo palapinės dieną, nes taip gali išgąsdinti erelių šeimyną - jie gali palikti lizdą.” Paklaustas iš kur tiek kantrybės visą dieną stebėti paukščius, gamtininkas atsako: „Kai turi tikslą, tada ir laukimas ne toks varginantis. Taip pat esu iš prigimties ramus. Žinoma, būna, kad 10 dienų nesėkmingos, viena sėkminga, bet nesėdi ir nelauki tos sėkmingosios akimirkos išsižiojęs. Stengiesi atlikti darbą kuo geriau, analizuoji padarytas klaidas.” Operatorius sugeba ir buitį pasilengvinti: kareiviški batai tampa pagalve, o megztinis - minkšta atrama dubens kaulams. „Labiausiai pavargsta stuburas, todėl dažniausiai laikausi tokio grafiko: penkias dienas lipu stebėti savo draugų - erelių, kitas penkias ilsiuosi.”

Gamtosaugos vizija
Mindaugas Survila savo darbais nori atsklesti kitokį požiūrį į gamtą. „Žmonėms labai įdomus tas paukštis erelis, dažnai jie net nesusimąsto, kad per didelis smalsumas kelia didžiulį stresą padangių karaliams.” Teko Mindaugui ir neatsakingus poilsiautojus drausminti, kurie nusprendė poilsiavietę įsirengti tiesiai po šeimynos lizdu, ir kovoti su miškų kirtimais, kai šalia burzgiantis pjūklas tampa grėsmingu pavojaus signalu. Dar vienu pavojumi tampa ryškiaspalvės baidarės, kurios priverčia iš lizdo sparnus pakelti tėvą ir motiną, o dar besimokantys skraidyti ereliukai tampa skaniais pietumis vištvanagiams. Filmai kuriami siekiant supažindinti visuomenę su unikalia Lietuvos gamta ir gyvūnija. „Paklauskite Lietuvos vaiko apie Afrikoje gyvenatį liūtą, jis viską papasakos, o apie gimtinėje gyvenatį šerną nepasakys nieko.”

Audros užklupti
Dažnai apima pyktis ir susierzinimas, kai prapliumpa lietus, o skėtis paliktas namuose. Ką daryti, kai audra ir galingas vėjas užklumpa pušies viršūnėje?
„Pasijaučiau kaip mažas lapelis kybantis padebesiais, bet lyriniams nukrypimams laiko neturėjau. Mano laikinas būstas siūbavo du metrus tai į vieną šoną, tai į kitą, todėl iš karto susirūpinau technikos saugumu.”- prisiminęs patirtą ekstremalią situaciją pasakoja pašnekovas. Mindaugas dėkoja gamtos pakištai kojai, nes audros metu pavyko užfiksuoti vieną iš gražiausių filmo kadrų: vėjo gūsiai stipriai blaško lizdą, aplinkui trankosi žaibai, o mama, sparnais apglėbusi jauniklius, tupi ir nekruta. „Pamačius tokį vaizdą, visa baimė išgaravo kaip ir kitą dieną prilytos balos.”

Žuvininkus keičia jūriniai ereliai
Ši tema nuolat sukasi gamtininko galvoje ir video juostoje. „Jūriniai ereliai baikščiausi paukščiai, todėl ir juos filmuojant taikau tą pačią sistemą: lipi ir išlipi iš medžio naktį.” Mindaugas prisipažįsta, kad stengdamasis būti itin atsargus, bando apgauti erelius. „Ateiname prie pušies dviese, aš lipu į stebėjimo vietą, o kitas draugas pastovi prie pušies, vėliau nueina. Tokiu būdu ereliai suklaidinami, kad kažkas atėjo, pasižvalgė ir išėjo. Tuo tarpu aš jau būnu įsitaisęs viršūnėje.” - visas filmavimo gudrybes atskleidžia erelių mylėtojas.

Sąvartyno gyventojų kronikos
Nulipus nuo medžių, Mindaugo nauja filmavimo vieta tapo sąvartynas: iš pradžių padedant socialinių mokslų doktorantei nufilmuoti benamių žmonių gyvenimą, vėliau kilo mintis pavaizduoti tikrą šių žmonių pasaulį ir dvasingumą, parodyti visuomenei, kad jie nėra tik asocialūs, šiukšlėse besiknisantys asmenys. „Nenoriu eiti pigiausiu keliu: vaizduoti šiukšlyno gyventojus neigiamu kampu, stengtis, kuo baisiau nufilmuoti, kad patraukčiau žiūrovų dėmesį.” Mindaugui reikėjo poros mėnesių, kad prisijaukintų benamius: „Jeigu atlėksi pirmą dieną ir pradėsi juos filmuoti kaip visi žurnalistai, gausi „dūdon” su metaliniu arbatiniu.” Dabar gamtininkui šiukšlyno gyventojai tapo draugais, iš kurių gali pasimokyti draugiškumo ir žavėtis begaliniu rūpesčiu vienas kitu.

Čiaukšt ir yra
Tokią frazę kartojo Mindaugas Survila, kurio rankose laikomas fotoaparatas užfiksuoja gražiausias Lietuvos gyvūnijos akimirkas. Jo fotomodeliais tampa tiek didingieji ereliai, tiek kopose bekriuksintys šernai. Paklaustas apie svajonių kadrą, pašnekovas atsako, kad visi gyvūnai yra mieli ir labai gražūs: „Svarbu tik mokėti juos pavaizduoti įdomiu kampu.” Dėl to kampo gamtininkas ir 10 paršelių sumaitina, kad įamžintų jūrinį erelį ir kopomis šliaužioja, stebėdamas šernų šeimyną. Visai neseniai pristatęs savo pirmąją gamtos fotografijų parodą, kūrėjas liko nustebintas ir maloniai pradžiugintas žiūrovų gausa.

Pokalbiui pasibaigus, Mindaugo paklausiu, kas jam yra laimė: „laimė yra laisvė” net nemirktelėjęs atsako pašnekovas, kuriam laisvę įkvepia pati motina gamta.

Autorė Dovilė Trepkevičiūtė
Fotografai Tomas Piliponis,
Evgenia Levin/Zeneka

Patiko (1)

Rodyk draugams


Komentarai



Vardas (privalomas)

El. paštas (privalomas)

www

Dėstyk savo mintis.