BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Tai vieta, kurioje teka fekalijų upelis, įsikūrusi žiurkių tvirtovė, o klaustrofobikai net už didžiausius pinigus nesileistų į šią „stebuklų karalystę” – kanalizaciją! Tikriausiai retas susimąstome, kokias paslaptis slepia metalinis kanalizacijos dangtis, tačiau pasirodo, slėpti yra ką.

Paskutinės akimirkos ant žemės

Daumantas, toks aštuoniolikmečio mūsų kelionės gido vardas (nors jis pyksta, kai jį pavadina gidu arba nuotykių ieškotoju). Jis save vadina entomologu, (išvertus į lietuvių kalbą reiškia domėjimasis vabzdžiais). Jaunasis mokslininkas iš karto pradeda pasakoti apie carinės Rusijos ir Lenkijos okupacijos laikus menantį požeminį miesto pasaulį. „Tai buvo lietaus vandeniui nutekėti į upę skirtas drenažinių kolektorių (vėl verčiu į lietuvių kalbą: kolektoriai - tai tuneliai, į kuriuos suteka lietaus vanduo arba fekalinės nuotekos) labirintas.” Taip trumpai apibūdina mūsų kelionės vietą Daumantas, beimdamas savo darbo įrankius: laužtuvą ir įspėjamąjį ženklą. Iškart išgirstame įspėjimą, kad judrioje Pilies gatvėje sulauksime aplinkinių dėmesio, atidarinėdami vartus į požeminį labirintą. „Po paskutinio karto, praleisto policijos areštinėje už viešosios tvarkos pažeidimą, nusprendžiau gauti oficialų leidimą tyrinėti požeminius kolektorius.” Kaip ir buvo tikėtasi, gatvėje sulaukėme įvairių komentarų: vieni linkėjo sėkmingos kelionės, kiti nesidrovėdami vadino kvailiais. Daumantą aplinkiniai komentarai nei žeidžia, nei priverčia raudonuoti, o kaip tik kelia šypsnį.

Asmenybės žavesys

Daumantas nuo pat vaikystės buvo gamtos vaikas. Įprastus šuniuką ar kačiuką jam atstodavo Madagaskaro tarakonas ar krokodilas. „Vėliau pradėjau specializuotis į grybus ir vabalus, o mokslininko karjerai didžiulį postūmį padarė daktaras Šablevičius. Šiuo metu dirbu gamtos apsaugos organizacijoje „Baltijos vilkas”, organizuoju bei pats dalyvauju išlikimo varžybose, rašau mokslinę knygą apie vabzdžių rūšis, prisitaikiusias gyventi ekstremaliomis situacijomis, rengiu mokyklose paskaitas apie gyvūnus, rašau mokslinius straipsnius ir, žinoma, tyrinėju požeminius kolektorius,” - greitakalbe išberia savo veiklos sritis mokslininkas, kuris dar domisi alpinizmu, speleologija (urvotyra) ir atstovauja Raudonojo kryžiaus organizacijai. Paklaustas apie ateities planus, pašnekovas atsako, kad dar likę du metai mokytis mokykloje nuotoliniu būdu ir po to entomologijos studijos. „Šiaip nesu karjeristas, nemėgstu viešumos, todėl ir ateityje norėčiau dirbti toje pačioje organizacijoje, nes, kai užimi aukštas pareigas, pamiršti tų pareigų vykdymą ir tikslą.”

Viskas prasidėjo nuo…

Išgirdęs šį, jam jau kasdienybe tapusį klausimą, vaikinas pradeda pasakoti: „Tai turėjo būti paprastas projektas, trukęs ne daugiau kaip metus. Mūsų tikslas buvo ištirti požemiuose gyvenančių rūšių įvairovę, o tokiam projektui įkvėpė Londono entomologų darbas, nes jie Londono kanalizacijos tuneliuose atrado naują uodų rūšį, kuri per šimtą metų evoliucionavo izoliuotoje erdvėje į visai kitą: pradėjo misti nebe paukščių krauju, o žinduolių, pasikeitė išvaizda - tapo bespalviais. Šis faktas mane labai suintrigavo. Tada vienas, net neturėdamas kanalizacijos išplanavimo plano ir tik iš nuogirdų girdėjęs apie Vilniaus požemius, leidausi į kolektorių labirintus. Ką atradau, tiesiog gniaužė kvapą: įvairios grybų rūšys, keletas 40 cm ilgio askaridžių ir visa bioįvairovė tapo mano naujų tyrimų objektu. Žinoma, kartais kanalizacijose slypi ne tik grybų ar vabzdžių rūšys, bet ir banko, įvairių parduotuvių nuolaidų kortelės, vairuotojo pažymėjimai, porceliano dirbiniai, puodai ar net žmonių kaulai. Pastaruosius išplauna iš bažnyčių požemių, kai pavasarį pakyla vanduo. Kalbant apie bažnyčias, teko pabuvoti ir tyrinėti jų požemius bei masines kapavietės, bet tai jau atskira tema“,- šypteli Daumantas ir ragina pradėti leistis į kelionę.

„Požeminė karalystė”

Prieš leidžiantis į požeminį kolektorių, dar sykį išgirstu bauginantį klausimą: ar nesu klaustrofobikė, ar nebijau žiurkių. Pasiryžtu ir leidžiuosi žemyn. Kelionė neilga, ne taip, kaip Žiulio Verno knygoje „20000 mylių po vandeniu“, du žingsniai žemyn ir atsiduriame kitame pasaulyje, kur žmogus tampa priklausomas ir silpnas. Aplink tik tamsa ir 1 metro aukščio tunelis, vadinamasis kolektoriumi. Staiga pajuntu, kaip kojas užlieja šaltas fekalijų vanduo, o akys užkliūna už greitai pralekiančios žiurkės. Pradėjus šliaužti, suprantu, kad labai slidu, deja, lentelės su užrašu „atsargiai slidu!“ kanalizacijos šeimininkės, žiurkės, nepakabino. Daumantas įspėja, kad pasakius komandą: „bėgam“, greitai apsisuksime ir kiek galėdami greičiau dumsime atgal. Vėliau suprantu, kad komanda „bėgam“ bus naudojama tada, kai pajusime metano kvapą, kuris susidaro pūvant išmatom ir yra labai pavojingas žmogaus gyvybei. Pamatęs mano sutrikusią veido mimiką, „eskursijos“ vadovas tiesiog atsako: „Išmok rizikuoti savo gyvybe“. Džiugu, kad nereikėjo skelbti pavojaus signalo. Patyrus baimės jausmą, klausiu Daumanto, ar vis dar jaučia adrenalino ir baimės antplūdį besileidžiant į požeminius kolektorius? „Žinoma, nes kiekvieną kartą besileisdamas į šią „požeminę karalystę” susiduri su įvairiomis kritinėmis situacijomis. Pavyzdžiui, neseniai teko nerti į ledinę Nerį, kad atidaryčiau kanalizacijos liuką, po tokio išbandymo patyriau hipotermiją.

Kova su vėjo malūnais

Paklaustas, kodėl tebelandžioja po požeminę kanalizaciją, Daumantas pradeda pasakoti tai, ko tikriausiai niekas nesitikėjo. „Kaip ir minėjau, senamiesčio požeminių kolektorių tinklas buvo projektuojamas ir statomas XIX a. carinės Rusijos ir lenkų, o jų paskirtis buvo surinkti lietaus vandenį, kad jis nutekėtų į upę. Tuo pačiu metu buvo statomi fekaliniai kolektoriai, kurie turėjo atskirus valymo įrenginius. Atgavus nepriklausomybę įvykio „stebuklas” – kolektoriai, kuriais anksčiau tekėjo lietaus vanduo, tapo fekalinias, kurie veda tiesiai į Nerį. Tokio „stebuklo” padarinys yra atsakymas, kodėl besimaudydami Neryje pamatote neaiškios kilmės išmatas.” Mokslininkas išsiaiškino, kad tokio kanalizacijos susijungimo ir gamtos teršimo vykdytojai yra „Vilniaus Vandenys”. „Iš pradžių į požemius vedė vabzdžiai, jų tyrinėjimas, dabar veda ambicijos ir noras paviešinti tiksinčią ekologijos bombą. Jaunuolio šiandienos tikslas tapo sunkia ir kol kas dar beverte kova su „Vilniaus Vandenų” bendrove ir siekiu, kad senamiesčio gyventojų išmatos būtų valomos, o ne leidžiamos tiesiai į Neries upę.

Ligų židinys

Dar vienu šaukštu parako šioje „ekologinėje bomboje” tampa ligos. Kanalizaciojs valdovės – žiurkės, kurių populiacija yra maždaug 10000 tūkstančių, yra įvairių ligų nešiotojos. Nustatyta, kad 8 iš 10 šių padarų yra užsikrėtę pasiutlige, cholera, leptospiroze. Tuo tarpu šios bendrovės atstovai viską nuleidžia juokais, kai juos pačius reikėtų nuleisti į kanalizaciją, nes Vilniaus istorijoje yra buvę du žiurkių antplūdžiai, kurių metu ligos pradėjo plisti dėl žiurkių kaltės. „Vilniaus Vandenys” priklauso trims savivaldybėms: Vilniaus miesto, Elektrėnų ir Šalčininkų, ant kurių ir turėtų griūti atsakomybės našta. Deja, nei upės tarša, nei epidemijų pavojus nėra svarbūs valdžios įstaigoms.

Požemiai tiesia pagalbos ranką

Kai kam kanalizacija – tik nemaloni ir dvokianti vieta, kitiems anksčiau tai buvo viltis išsigelbėti, o dabar mokslininkams tampa tyrimo objektu. Geltona šešiakampė žvaigždė genocido laikotarpiu reikšdavo mirtį, tačiau ji jau nebetapdavo svarbi „požeminėje karalystėje”, kuri būdavo kelias į laisvę. Vilniaus senamiestyje buvo įrengti du Vilniaus getai, tarp kurių yra atrastas požeminis kolektorius, tarnavęs žydams kaip kelias į laisvę, daiktų saugykla ar į getą partizanų gabenamų ginklų sandėlis. „Šiuo metu dalyvauju projekte su žydų tautiniu veikėju Zvi Shwartsman, kuris vykdo internetinį projektą: padeda nuo holokausto nukentėjusių žydų giminaičiams išsiaiškinti, kur kalėjo jų protėviai. Tam tikslui yra sukurta internetinė duomenų bazė.” - Daumantas prasitaria, kad netrukus pats projekto iniciatorius atvyks į Lietuvą ir seks holokausto pėdsakais.

Nauja turizmo rūšis

Smelėtus Turkijos paplūdimius ir maudynes baseinuose iškeisime į dvokiančią, siaurą kanalizacijos angą?- klausiu Daumanto. „O kodėl gi ne? Senamiesčio požemiai yra unikalūs tiek savo istorija, tiek architektūra. Daugelis organizacijų siekia, kad požemiai būtų įtraukti į UNESCO paveldą kaip inžinerinė vertybė. Tada kai kurių požeminių kanalizacijų dangčiai atsivertų turistų srautui.” Daugelį kitų pasaulio miestų požeminių kolektorių tinklai yra įtraukti į ši sąrašą. Apskritai, Vilniaus požemiams, jų tyrimui galima pašvęsti visą gyvenimą , bet, žinoma, tam tikslui neužtenka vien tik biologinių žinių, reikia gilintis ir į istorines, architerkūrines aplinkybes.

Pasirodo, paprastas kanalizacijos dangtis slepia išties daug: nuo padaro iki išgelbėtos žmogaus gyvybės, nuo porceliano iki valdžios abejingumo, nuo tiksinčios ekologinės bombos iki vieno žmogaus gyvenimo istorijos.

Autorė Dovilė Trepkevičiūtė

Patiko (0)

Rodyk draugams


Komentarai



1 komentaras

  1.    aure 2009-06-26 17:22

    Einant prie ežero visuomet yra atviras kanalizacijos šulinys ir kiekvieną kart pagalvoju, kaip norėčiau ten įlipt ir pažiūrėt kas paslėpta :} Norėčiau ir aš tokios ekskursijos :} Berniokas gali pradėt savo verslą :)

Vardas (privalomas)

El. paštas (privalomas)

www

Dėstyk savo mintis.