BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Nežinau, kodėl, tačiau ši šalis visada asocijavosi tik su sūriu, vynu, Eifelio bokštu, pernelyg temperamentingais žmonėmis ir nuostabia, bet sudėtinga kalba. Turbūt ne vienai man panašus vaizdas susidarė. Tačiau netikėtai teko laimė pamatyti ir pažinti šią šalį iš kitos perspektyvos - paprastą, santūrią, gražią. Tarsi tai būtų ne Prancūzija, kuri, kaip žinia, yra viena didžiausių Europos valstybių, o maža šalis, turinti senas kaip pasaulis tradicijas ir žydrą jūrą su akmenuotu paplūdimiu… Kodėl šešiakampis? Patys prancūzai, pasirodo, taip vadina savo valstybę.

Sostinė: Paryžius
Plotas: 547030 km²
Gyventojai: 63000000
Valiuta: euras
Valstybinė kalba: prancūzų
Politinė sistema: respublika
Religinė sudėtis: 90% gyventojų - katalikai

Geografinė padėtis. Prancūzijos respublika randasi Europos pietvakariuose. Ribojasi su Ispanija, Vokietija, Belgija, Liuksemburgu, Šveicarija, Italija, Monaku ir Andora. Šalies krantus plauna Atlanto vandenynas ir Viduržemio jūra, tad maudytis ir degintis tikrai yra kur - svarbu būtų šilta.

Prezidentas. Šalį, kuri yra ES ir NATO narė, valdo pastaruoju metu itin pagarsėjęs prezidentas Nikolas Sarkozy. Visas pasaulis dar neseniai stebėjo jo, ir jo mylimosios, o dabar - jau žmonos, Karlos Bruni romaną. Nors ir dabar jų nuotraukos nedingsta iš pramoginių žurnalų puslapių - tai žmona kompaktinį diską išleido, tai jiedu atostogavo, tai jachta plaukiojo. Bet kuriuo atveju, patys prancūzai savo prezidentą myli ir gerbia.

Virtuvė. Prancūzai, gamindami patiekalus, visur naudoja daug daržovių ir prieskoninių žolelių. Tai leidžia išsaugoti liekną figūrą. Vietiniams gyventojams labai svarbus patiekalo skonis ir pats valgymo procesas. Dėl to mėgsta kvapnius omletus su įvairiais priedais, salotas, sūrį, neriebią mėsą ir jūros gėrybes. Per pietus kone privaloma taurė vyno. Iš desertų - visiems gerai žinomi prancūziški raguoliai, patiekiami su vaisiais, kava arba sultimis bei sūrūs pyragai - flambée.

Kalba. Nemoki anglų, vokiečių ar rusų kalbos? Ne bėda - jų nemoka ir prancūzai. Apskritai kalba tik savo kalba, tad nėra didelio skirtumo, kokia kalba su jais kalbėsiesi. Tu - savo, jie - savo, tačiau nepaaiškinamos jėgos dėka, vis tiek suprasite vieni kitus. Pakanka žinoti kelis prancūziškus žodžius (laba diena, ačiū, viso gero), o toliau galėsi viską rodyti gestais. Sėkmės!

Pirkiniai ir kainos. Niekam ne paslaptis, kad Prancūzijoje praktiškai viskas brangu. Nebent vyksta sezoniniai išpardavimai - turistų džiaugsmas. Tada rūbai, batai, aksesuarai, apatinis trikotažas kainuoja nuo kelių iki keliasdešimties eurų. Čia dar reikia pirkti kvepalų, tualetinio vandens, kvapiųjų muiliukų, įvairių delikatesų, šampano.

Gėrimai. Nors Prancūzijoje gali paragauti nuostabaus skonio, kokybiškų vynų ir tikro šampano, čia vakarais galioja kone „sausas įstatymas”: jeigu sumanei su draugų kompanija padegustuoti alkoholinių gėrimų kokioje nors kavinėje, restorane ar bare, gali išgirsti nemalonų atsakymą: „Negalima!”. Nebent pirktum karštą patiekalą ir taurusis gėrimas būtų tarsi priedas prie sotaus maisto (salotos ar desertai netinka). Taip Prancūzija bando apsaugoti savo piliečius ir užsienio svečius nuo alkoholizmo liūno…

Žmonės. Parduotuvėje, kavinėje ar kokioje nors viešoje įstaigoje jautiesi kaip namie: prancūzai labai mandagūs ir draugiški, sveikinasi, klausia, kaip gyveni, nors tave mato pirmą ir paskutinį kartą. Kadangi turi daug kaimynų, yra pakankamai kosmopolitiški, turi platų akiratį.

Keletas naudingų frazių:

Laba diena - Bonjour
Viso gero - Au revoir
Labas vakaras - Bonsoir
Ačiū! - Merci!
Prašom! - S‘il vous plait!
Kiek kainuoja? - Combien coute?
Atsiprašau - Pardon
Kur yra tualetas? - Ou se trouve les toilettes?
Sąskaita - L‘addition
Į sveikatą! - A la sante!

Šįkart tavęs laukia pasakojimai apie keturias turistų lankomas vietas, kurios apgaubtos kontraversiškos įspūdžių lavinos.

Paryžius

Rašyti apie Prancūziją nepaminint jos sostinės grožio būtų nuodėmė. Bet apie Eifelio bokštą, Luvrą, Triumfo arką, Monmartrą ir panašius lankomiausius objektus tu žinai. Žinai ir tai, kad čia vaikšto stilingi, gražūs ir mandagūs žmonės, kad yra daug metro stočių, siaurų istorinių gatvelių, miestas labai didelis ir pan. Tačiau įdomu tai, kad labai jau įvairių pasakojimų apie šį miestą teko gyvai išgirsti. Pasidalinsiu dviem skirtingomis nuomonėmis. Kuri priimtinesnė, spręsti tau. „Dėjau aš ant to Paryžiaus ir jo Eifelio. Būta čia ko! Man Sankt Peterburgas žymiai gražesnis. Nekalbu apie Romą. O čia - mūsų televizijos bokšto aukščio skylėtas metalo gabalas kažkoks, žmonių pilna, stumdosi, grūdasi, fotografuojasi, ant kojų lipa. Turistai, aplipę kuprinėm ir kitokia manta, dar labiau vaizdą gadino, o žolė aplink bokštą švelniai tariant išarta su buldozeriu. Tai blioviau aš prie to Eifelio ant suoliuko sėdėdama ir norėjau namo. Ačiū Dievui, tik dieną ir tebuvom ten. Daugiau čia tikrai negrįšiu. Nepatiko!”. Kitas pasakojimas: „Koks aš kvailas buvau, kad pirmiau nuvažiavau į Paryžių, o tik paskui į kitas šalis ir miestus! Po Paryžiaus niekas nebestebina, negražu, neįdomu, nebenoriu keliauti, nes nebeturiu ką pamatyti… Dabar tik numirt! Kai vaikščiojau po Prancūzijos sostinės skersgatvius, kai žiūrėjau į Eifelį, toks nenusakomas jausmas širdyje tūnojo, kad iki šiol negaliu užmiršti. Taip gera, taip lengva, siela tartum skrieja! Nėra gražesnio miesto už Paryžių. Jautiesi toks mažas menkas žmogelis, tačiau tuo pat metu ir labai didingas, net pakylėtas.”.

Nica

Pakrantės kurortu vadinama Nica kažkuo primena mūsų Palangą - pajūris, garsi muzika, daug žmonių ir pramogų. Tik Nica daug gražesnė. Fontanai, palmės, 7 kilometrų ilgio Promenade des Anglais, įvairių tautybių žmonės, krūva parduotuvių ir prabangių restoranų - šio Pietų Prancūzijos miesto gyventojų kasdienybė. Paplūdimiuose čia vietoj smėlio guli krūva įkaitusių nuo saulės akmenų, deginančių pėdas, tačiau jūros vanduo - nuostabiai žydras ir šiltas. Seniau Nica buvo tik mažai kam žinomas žvejų miestelis, tačiau bėgant laikui išpopuliarėjo, todėl lauktuvių būtina parvežti tradicinio šio miesto delikateso - topinjada ir ančiuoajada (nežinau, kaip teisingai užrašyti, todėl rašau tarimą - dalios past.). Pirmojo svarbiausias ingredientas - trintos alyvuogės, antrojo - trintos alyvuogės ir ančiuviai. Spalvingame miesto turguje, kuriame gausu įvairiausių prekių, šių padažų/užtepų gali rasti ir po 3,5 euro už mažą indelį. Gaila, kad manieji indeliai per klaidą taip ir liko viename Nicos viešbutyje. Vietiniai gyventojai sako, kad skonis - nuostabus. O norint pamatyti miesto grožį reikia pėstute užlipti į 92 metrų aukščio Pilies kalvą. Nuo Nyčės terasos atsiskleidžia plati Angelų užutekio ir Nicos panorama. Čia yra ir Modernaus meno muziejus, kuriame eksponuojami amerikiečių ir prancūzų avangardistų darbai. Kurortas yra netoli Kanų, Antibų ir Marselio, keliskart per dieną kursuoja traukinukas, vežantis į šiuos taip pat turistų ir žvaigždžių pamėgtus miestus, taigi gali vienu šūviu už keliolika eurų nušauti keturis zuikius.

Karkasonas

Tai viduramžių miestas. Bent jau taip vadinamas šis dukart į UNESCO saugomų pasaulio architektūros paminklų sąvadą įrašytas grožis. Nors pats miestas yra didesnis, tačiau tik ant kalvos įsikūrusi tvirtovė-miestas yra turistų traukos centras. Įėjęs (nemokamai) pro vartus jautiesi kaip viduramžiuose, visi pastatai, netgi kavinių ir parduotuvių išorė, o ypač iškabos mena tuos laikus. Lauke pardavinėjami ginklai, šarvai. Prie pastatų stovi riteriai. Netgi surakintas netikras jaunuolis yra. Tvirtovė atstatyta iš naujo XIX amžiuje. Ji vadinama Cite, tai Senasis miestas, kurį Aude upė skiria nuo Žemutinio miesto. Cite juosia du sienų lankai, juose yra net 52 bokštai. Taip pat yra 22 jau neveikiantys šuliniai, rytiniai ir vakariniai vartai, daug siaurų gatvelių, mažų aikščių, St-Nazaire bazilika, Comtal pilis, Didysis teatras (lauke) ir didžiulis žemėlapis, kad nepasiklystum. Liepą Karkasone vyksta miesto festivalis: spektakliai, šokiai, muzika ir pan., tačiau net ir kitu laiku atvykus yra į ką pažiūrėti. Galų gale, smagiai apsipirkti. Porcelianiniai indai, kvepalai, marškinėliai, kardai, likeris, šampanas, žaisliukai, Lietuvoje neregėtų saldumynų rojus ir dar daugiau. Važiuojant pro šalį nevalia neužsukti.

Krokodilų ferma

Tiesą pasakius, tai turėjo būti mano kelionės „vinis”. Savotiškai ir buvo. Žinojau, kad Prancūzijoje yra vienintelė Europoje krokodilų ferma, kad prieš kokią dešimtį metų entuziastai ir šių gyvūnų mylėtojai įkūrė ją ir plėtė veiklą. Ne tik kad nė vienas ten atgabentas krokodilas nenumirė, bet dar ir palikuonių susilaukė! O ir vėžliukų lopšelis-darželis bus. Bėda ta, kad visad maniau, jog krokodilai žali. Net prie fermos durų pasitiko besišypsantis ir kartu nusifotografuoti (už 5 eurus) kviečiantis ryškiai žalias žmogus-krokodilas. Deja, vos sumokėjus 10 eurų už įėjimą, paaiškėjo, kad žalių krokodilų čia nebus. Gražių - irgi. Gidai perspėjo, kad dažniausiai tie pilkai-rudi krokodilai guli kaip rąstai, tačiau jie TIKRAI gyvi ir, dievaži, nereikia bandyti jų „žadinti”, erzinti ir kitaip priversti pakrutėti. Dėl to net nusivylėme - ekstrymo nebus. Tačiau drąsa kaip mat išgaravo dar prieangy, pamačius krokodilų kūdikius. Na, jie plūduriavo vandeny, prilipę prie stiklo, išvertę ir taip dideles akis, ir tokiu tuščiu žvilgsniu žiūrėjo į mane, kad… kad viduje jau staugiau iš baimės. „Na, ir bjaurybės… Susitikčiau kur prie upės, tai inkfartą gaučiau.” - sukosi galvoje. Kai pamačiau tuos beveik 400, džiaugiausi, kad daugiausia, ką krokodilai daro, tai guli. Na, dar plūduriuoja, pasikaso koją ar nusižiovauja. Nes jeigu staiga, kaip veiksmo filmuose, pašoktų ir mėgintų pulti…
Ką įdomaus sužinojau? Kad krokodilai maitinami dukart per savaitę, tačiau paprastai valgo tik kartą - sekmadienį (ak, kodėl mes ketvirtadienį lankėmės? Sako, krokodilų maitinimas turistams yra tikra atrakcija!). Kad krokodilas yra idealus gyvūnas, išlikęs dar nuo dinozaurų laikų. Beždžionės pamažu virto į žmones, dinozaurai išnyko, o krokodilas per tūkstantmečius nė kiek nepasikeitė! Kad kai jie poruojasi, patinas savo uodega smarkiai daužo į krantą ir leidžia neaiškius garsus ir kuri patelė sutinka pratęsti giminę, ta jau ir prieina. Kad krokodilų fermos „mokyklėlėj”, kurią aplanko visi, norintys daugiau sužinoti apie krokodilus, dirba gražus ir malonus prancūzas. Kad dauguma krokodilų yra Nilo krokodilai ir kad nors įspūdį ir milžinišką ši ferma paliko, tačiau daugiau negrįšiu - bijau!

Autorė Dalia Daškevičiūtė

Patiko (0)

Rodyk draugams


Komentarai



Vardas (privalomas)

El. paštas (privalomas)

www

Dėstyk savo mintis.