BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kaip arbata iš rafinuoto aristokratinio gėrimo tapo labiausiai Žemėje paplitusiu, kiekvienam pasauliečiui prieinamu gėrimu? Be jo dauguma dabar nebeįsivaizduoja savo kasdienybės. Kaip nutiko, kad iš arbatos tėvynės Kinijos, savo išskirtinį gėrimą laikiusios paslaptyje, arbata apkeliavo visą pasaulį? Ne tik apkeliavo, bet daug kur ir apsistojo. Ačiū Kinijai ne tik už popierių.
Jei negalite atsakyti į tokius klausimus kaip: „Kodėl europiečiai iš Azijos atvežtas arbatžoles naudojo salotoms?”, „Kurios arbatos gaminama daugiau - juodosios ar žaliosios?” ir „Kiek yra arbatos rūšių?”, apie arbatą žinote dar tikrai ne viską. Nepatikėsite, kiek apie šį paprastą gėrimą sukasi legendų, paslapčių ir įdomybių. Arbatos mėgėjai, sukluskite!

Arbatos pradžių pradžia

Kol istorikai pešasi dėl arbatos tėvynės (Kinija, Indija ar Šiaurės Birma?), žmonių kartos apie šio gėrimo atsiradimą prikūrė ledendų. Kinai pasakoja apie imperatorių Šen Nongą, kuris 3 tūkstantmetyje pr. Kr. vieną gražią dieną bevirdamas sau vandenį atrado nuostabų aromatą skleidžiančias žoleles, kai keli lapeliai nuo šalia augusio krūmo visai netyčia jam įkrito į puodą.

Na o indai teigia, jog už arbatą jie turi būti dėkingi Pietų Azijos budistų vienuoliui Budhidharmai, kuris daugelį metų tik meditavo, nemiegodamas nei dieną, nei naktį. Šeštais meditavimo metais jis vis tik pajuto, jog labai nori miego, tačiau nusiskynęs nuo medžio kelis lapelius (arbatos!) atgavo jėgas ir toliau tęsė savo misiją.

Japonų istorija kiek kraupesnė, nors jų herojus taip pat Budhidharma. Šioje legendoje po septynerių metų meditavimo vienuolis užsnūdo. Prabudęs ant savęs labai supyko ir nusiplėšė nuo akių vokus. Toje vietoje, kur jie buvo numesti, išaugo arbatkrūmiai, kurių lapeliai savo forma priminė būtent vienuolio vokus.

Vis tik populiariausia ir tikėtiniausia arbatos atsiradimo tėvynės versija priskiriama Kinijai. Jau 2 700 m. pr. Kr. arbata minima kinų metraščiuose. Iki mūsų eros arbata buvo naudojama dažniausiai tik kaip vaistas - tonizuojantis, atgaivinantis. Tik Tangų dinastijos (618-907 m. po Kr.) laikais - Arbatos aukso amžiuje - šis gėrimas iš imperatorių bei kilmingųjų namų, turėjusių išimtinę teisę jo vartojimui, paplito visoje šalyje: arbata mėgavosi ir neturtingieji, buvo atidarytos arbatinės. Tuo metu (apie 780 m.) parašyta ir pirmoji „Knyga apie arbatą”, kurios autorius - poetas ir filosofas Lu Ju.

Nors Kinija iki 19 a. buvo vienintelė pasaulyje arbatos tiekėja, jos slaptajį „stebuklą” ištiko toks pats likimas kaip ir šilką, porcelianą, popierių ir kitus išradimus - apie arbatą sužinojo visas pasaulis!

Kada arbata pradžiugino Europą?

Arbata į Europą atkeliavo 17 a. su portugalų ir olandų prekybiniais laivais. Nežinodami, kam skirtos arbatžolės, iš pradžių europiečiai jas naudojo salotoms! Apskritai jiems labiau patiko kavos skonis, tad net ir girdėdami tvirtinimus, jog arbata turi gydomąjį poveikį, šio gėrimo į namus įsileisti nenorėjo. 1652 m. Anglijoje vis tik pradėta prekiauti arbatžolėmis. Arbata pradėjo populiarėti, kai po dešimties metų Anglijos karalius Čarlzas II vedė Portugalijos princesę Kateriną ir tapo dideliu arbatos gerbėju. Arbata jų rūmuose būdavo pateikiama kiniškuose puodeliuose. Taip netrukus šis gėrimas tapo aristokratiška mada.

Pamažu ir likusioji liaudis ėmė vartoti arbatą. Kadangi didžioji dalis vandens nebuvo tinkama gėrimui, jį reikėdavo virinti - o kiek ilgai galima gerti karštą beskonį vandenį? Saugantis nuo ligų dar būdavo geriamas stiprus alus, jį vartodavo ir pusryčių metu. Tad arbata tapo puikiu pakaitalu, galinčiu ne ką prasčiau numalšinti troškulį ir suteikti žvalumo.

Arbata virsta kultu

18 a. arbata tapo didelių ceremonijų priežastimi ir atributu. Arbatžoles kilmingieji laikydavo užrakintas skrynelėse, kurias galėjo atrakinti vieninteliu raktu. Arbata būdavo pateikiama brangiame porceliane, kuris simbolizuodavo blyškią damų odos spalvą. Atsirado daug arbatmedžių sodų, kuriuose vykdavo šokiai, grodavo muzika, spindėdavo šviesos - tai priminė rojų, rojų Žemėje. Čia žmonės ir linksmindavosi, ir susitikdavo su giminaičiais bei draugais. Arbata visuomeniniam gyvenimui poveikį turi ir dabar. Kur kviečiame, norėdami su kuo nors susitikti? Arbatos.

Žalioji vs. Juodoji arbata

Visų pirma, reikėtų žinoti, jog juodoji ir žalioji arbata iš esmės nesiskiria. Na, jos gaminamos iš tų pačių arbatžolių, skiriasi tik pats pagaminimo būdas.

Nuo arbatkrūmių jauni lapeliai skinami rankomis arba mašinomis. Tuomet jie apdorojami - nuo to ir priklauso, kokia arbatos rūšis bus gaminama. Surinkti lapeliai vytinami, fermentuojami (t. y. oksiduojami) ir kaitinami aukštoje temperatūroje - tuomet lapeliai įgyja raudoną spalvą; juos išdžiovinus - lapeliai pajuosta. Štai ir turime juodosios arbatos!

Kad žaliosios arbatos lapeliai išlaikytų spalvą - jie nėra fermentuojami. Be žaliosios ir juodosios dar yra keturios arbatos rūšys: baltoji, ulongo, natūraliai aromatizuota ir presuota. Kiekviena jų turi daug savo atmainų, tad iš viso pasaulyje yra apie 3 000 įvairių rūšių arbatų.

Prieš kelis tūktančius metų arbata buvo gaminama visai kitaip: lapelius pakaitinę garuose, žmonės sutrindavo juos su slyvų sultimis, tada kaitindavo krosnyje ir dėdavo stiprius prieskonius - druską, imbierą, mėtą, gvazdikėlius. Vėliau jie buvo pakeisti švelnesniais.

Juodoji arbata populiariausia daugelyje pasaulio šalių. Net 74 % pagaminamos arbatos sudaro būtent ši rūšis. Na o arbatos aukso amžiuje buvo geriama tik žalioji arbata. Daugelis japonų žaliajai arbatai ištikimi iki šiol. Jie itin išpuoselėjo šios arbatos rūšis, auginimo ir vartojimo būdus. Žalioji arbata yra kartesnė už juodąją, aromatas atsiskleidžia užplikius minkštu vandeniu. Jai ruošti tinkamiausias 60-85º C karštas vanduo.

Arbata - sveikatos šaltinis?

Nuo pat arbatos vartojimo pražios kalbama apie jos teigiamą poveikį. Ne veltui ji būdavo naudojama kaip natūralus vaistinis preparatas. Įrodyta, kad arbata stimuliuoja, padeda žmogui mąstyti ir susikaupti. Tai pagrindžiama arbatoje esančiu kofeinu. 1827 m. arbatžolėse prancūzas Oudry „atrado” stimuliuojančią medžiagą - teiną, tada dar nesupratęs, jog tai yra tas pats kofeinas, esantis kavos pupelėse.

Arbatoje kofeino yra daugiau nei kavoje, tačiau jo poveikis kitoks. Arbata tonizuoja, bet nedirgina, ji veikia lėčiau, bet ilgiau, stimuliuodama centrinę nervų sistemą. O kava pirmiausia veikia širdį.

Arbata padeda virškinimui, sumažina kraujotakos ligų riziką. Toks poveikis atsiranda dėl arbatos sudėtyje esančių rauginių medžiagų, kurių padaugėja užplikytą arbatą palaikius bent 5 minutes. Rauginių medžiagų yra daugiau žaliojoje arbatoje. Stipri žalioji padeda gydyti ir infekcines ligas.
Fluoras arbatos sudėtyje padeda apsaugoti dantis nuo gedimo. Vitaminas B - įveikti stresą. Beje, arbatoje beveik nėra kalorijų. Vartokime į sveikatą!

Ar žinai, kad…

•   Dabar arbata auginama 30 pasaulio šalių. Daugiausia arbatkrūmių augina Indija, Šri Lanka, Japonija, Kenija ir Kinija.
•   Kuo aukštesnėse vietovėse auginama arbata, tuo ji brangesnė ir kokybiškesnė. Arbatkrūmiai labai reiklūs dirvai, jiems reikalinga drėgmė, tad aukščiau nei 1800 metrų virš jūros lygio arbata auginama tik Pietų Kinijos, Ceilono ir Rytų Indijos kalnuose. Aukštai augintą arbatą labiausiai mėgsta Vakarų europiečiai.
•   Aukštai auginta arbata pasižymi stipriu aromatu ir silpnesniu skoniu, o vidutiniame aukštyje - geru skoniu, bet silpnesiu kvapu.
•   Kinų Amoy tarme arbata vadinama „te”, o literatūroje - „cha”.
•   Arbata palaida buvo parduodama iki pat 1826 m., kuomet D. Hornimanas sukūrė sandarius arbatos pakelius. Nenorėjus prekybininkams jų priimti, jis įdėjo medicininį aprašą ir arbatą pardavinėjo vaistininkams.
•   Daugelyje arbatą auginančių šalių (pvz., Šri Lankoje, Indijoje, Anglijoje, Olandijoje) vyksta arbatos aukcionai!

Nors 19 a. prasidėjo masinė arbatos gamyba ir vartojimas, arbata tebeturi išlaikiusi savo brandžią kultūrą. Žavesį ir nuostabą kelia japonų arbatos gėrimo ritualai, net ir lietuviai jau gali aplankyti arbatos namus ir pasimokyti įvairių ruošimo ir gėrimo meno subtilybių. Daugelis per dieną išgeria ne vieną arbatos puodelį. Nesutikčiau su teiginiu, jog taip daroma iš įpratimo. Gal taip yra todėl, kad gerą gėrimą gerti tiesiog gera?

Autorė Raminta Baubkutė
Fotografė Evgenia Levin/Zeneka

Patiko (0)

Rodyk draugams


Komentarai



1 komentaras

  1.    obuolys 2009-10-03 12:59

    Labai įdomus straipsnis, galima dar būtų apie lietuvių žolininkų arbatas pridėti informacijos.
    Vaistinės žolelės - tai įvairios augalų dalys, vertinamos dėl savo gydomojo poveikio, kvapo, skonio ir panašių savybių. Kulinarinės kvapniosios žolelės paprastai reiškia augalų lapuotąją dalį, o kitos maistui pagardinti naudojamos augalų dalys – šaknys, uogos, žievė ir pan. - vadinamos prieskoniais ir pagardais.
    Iš tiesų augalų skirstymas į vaistinius, maistinius, prieskoninius yra gana sąlyginis, nes daug augalų priklauso dviem ar visom trim šių kategorijų. Vaistinėmis savybėmis pasižymi daugelis mums įprastų žolelių. Maistinių–vaistinių augalų vartojimas priklauso ne tik nuo jų pačių savybių, jų geografinio paplitimo arealo, bet ir regioninių tradicijų, kt. Pastebėta, kad šalyse su panašiais augalų ištekliais šie naudojami skirtinga apimtimi ir skirtingais būdais. Pvz., gysločių lapai Graikijoje maistui troškinami, o Ispanijoje vartojami žali.Rusijos šalto klimato sąlygomis žmonėms buvo aktualu žiemai pasiruošti raugintų garšvų, balandų, gysločių, dilgėlių, rasakilų. Japonijoje populiarūs patiekalai su „gobo“ – didžiosios varnalėšos šaknimi. Netgi šalyse, kurios turi gilias gastronomijos tradicijas, mokslininkai išaiškina nežinomą vietinių augalų vartojimą, pvz., tų augalų vartojimą maistui, kurie formaliai nelaikomi maistiniais.

Vardas (privalomas)

El. paštas (privalomas)

www

Dėstyk savo mintis.