BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Spalvų muzika

2009-09-16 | |

Tapyba anksčiau ar vėliau paliečia visus: nuolatinės vaiko teplionės ant lapų ir sienų, kartkartėmis pasitaikantys mokinio šedevrai ant mokyklinių suolų ir sąsiuvinių, bet itin retai - suaugusiojo meniški brūkštelėjimai berašant tekstą. O tuos, kuriems tapyba - palaima ir džiaugsmas, galima lengvai suskaičiuoti.
Menininkė Natalija Krisčiūnienė šypsosi: Jai tapyba - laimės uostas.

Kaip atradote tapybą?
Viskas prasidėjo vaikystėje. Tada dainavau, net aktorės karjera man buvo prognozuojama, sekėsi mokslai, o piešti… mėgau…(šypsosi…) Nuėjau į dailės mokyklą ir nuo tų laikų viskas prasidėjo… Galiausiai neakivaizdinės studijos Dailės institute. Ir mokiausi, ir dirbau vienu metu. Džiaugiuosi, kad galėjau viską suderinti…

O kas po mokslų?
Tuo metu aš dirbau menine redaktore. Vėliau pakeičiau darbą - tapau mokytoja. Man taip patiko! Aš supratau, kad galiu dirbti mokytoja, kad man sekasi kalbėti apie dailę dėsniais. Tapyba kaip pomėgis visada „ėjo” šalia, tik kažkada jos buvo mažiau. O štai pastaraisiais metais aš pradėjau važinėti į plenerus, pakeičiau techniką, rengiu parodas - atgijau kaip tapytoja. Kažkada tapyba buvo laisvalaikis, vėliau „ėjo” lygiagrečiai su kitomis veiklomis, o šiandieninė svajonė - tapybos dominavimas mano gyvenime.

Pirmieji ir šiandieniniai Jūsų darbai: kokie jų skirtumai?
Galima aptikti daug panašumų tarp pirmųjų ir dabartinių mano darbų, tačiau ryškiausiai pasikeitė koloritas. Tiksliau, prasiplėtė jo skalė - nuo mėgstamiausių šiltų, gelsvų žemės spalvų iki ryškių, sodrių spalvinių derinių. Keliu sau koloristines užduotis. Praturtinau techniką faktūromis, tekstūromis, reljefais. Taip pat mano darbuose atsirado veidai, jausmų tema, ko anksčiau nebuvo. Žinoma, visa tai lėmė patirtis, branda ir darbas. Net pedagogika - mokiniams duodi ir iš jų gauni, tad nuolat vyksta turtėjimas.

Tapyba. Kas tai Jums?
Tapyba - tai plastinio meno šaka, kurios pagrindinė išraiškos priemonė yra spalva. Tokia turėtų būti vadovėlinė tapybos sąvoka. Tai spalvų šventė, spalvų mokslas. Spalva svarbiausia tapyboje. Visais laikais požiūris į meną ir estetiką keitėsi. Dabar tai rimtas, filosofinis, konceptualus dalykas, kartais vedantis į destrukciją ir bjaurastį. O man visą laiką norisi, kad tapyba būtų, kaip fovizme, spalvų šventė - estetiška, harmoninga. Aš tai bandau daryti savo darbuose. Mėgstu Egipto meną, jo dekoratyvumą, stilizaciją. Tibetietiškos mandalos ir lietuviškos ,,saulutės” dar vienas svarbus mano kūrybos puslapis. Man labai artimas Čiurlionis ir jo požiūris į pasaulį per izoteriką, per muziką… Aš pati bandau išgirsti, pamatyti muziką aplink save ir per formų bei spalvų ritmą perteikti tą harmoniją. (Tapyba - pašaukimas?) Nežinau… Tai mano gyvenimo puošmena, džiaugsmas, tai, kas mane papildo… Kūryba teikia jėgų: kurdama galėčiau nevalgyti, nemiegoti (šypsosi…), tada vyksta meditacija, apima palaima… Sakoma, kad menininkams kūriniai gimsta iš kančios, o man - ne. Pats kūrimo procesas man kaip džiazas.
Tapyba man - palaima, laimės uostas. Aš net kažkada esu parašiusi: norėčiau tame uoste likti amžinai, tyliai stebint teptuko šokį popieriaus lape, bet kas įpils sriubos? (juokiasi…)

Menininko augimas - kas tai?
Menininko augimas - tai ir dvasinis tobulėjimas, ir patirtis… Užauga menininkas tada, kai atsiskleidžia, kai pasako tai, ką nori pasakyti… Juk mokslai suteikia tik pradmenis, tik užtaisą, o vėliau visą gyvenimą reikia savęs ieškoti, keistis… Net susiformuoti iki galo negali - visą gyvenimą turi būti ieškojimuose… (Kaip Jūsų ieškojimai?) Jaučiuosi stipri kaip menininkė, bet noriu ir toliau augti, tobulėti, plėsti žanrų pasirinkimą, praturtinti techniką ir, svarbiausia, daugiau laiko skirti savo kūrybai.

Domitės astrologija…
Taip… Juk jau senųjų civilizacijų laikais magija mene buvo labai svarbi, o astrologija gyvavo kaip atskiras mokslas. (Kaip susidomėjote astrologija?) Man nuo vaikystės buvo labai įdomu gilintis į save, įdomus savęs pažinimas. Puiku, kad kartais į gyvenimą galiu įnešti truputį magijos. Tai lyg saviįtaiga. Tam domiuosi ne tik astrologija, bet ir numerologija, feng - šui, chiromantija… Bet visa tai tik dėl savęs, nors Pitagoro lenteles jau sudarinėju visiems pažįstamiems ir jie labai džiaugiasi tuo… Manau, kad astrologija - labai rimtas mokslas. Aišku, kasdieninė astrologija - bendro pobūdžio, bet individuali astrologo konsultacija, kai žiūrima į žmogaus individualias savybes ir net tikslų gimimo momentą, rimta. Juk visi senovės imperatoriai, didikai naudojosi astrologų patarimais, o jie juk buvo tikrai išmintingi žmonės. Ir tai darė ne dėl pramogos…

Ir kaip astrologija reiškiasi Jūsų mene?
Pastaruoju metu mano paveikslų motyvų, koloritų pasirinkimą lemia ne tiek astrologija, kiek žinios apie feng-šui. Ypač siekiu spalvų, formų harmonijos ir skirtingų stichijų (vandens, ugnies, žemės, medžio, metalo) išraiškos savo darbuose.
Meną siejant su ezoterika, mintis yra galinga. Menininko mintis pateikiama paveiksle, tad paveikslas arba daro neigiamą poveikį aplinkai, arba skleidžia harmoniją. Kiekvienas darbas turi energetiką, tad aš norėčiau, kad mano darbuose ta energetika būtų gera.

Astrologija: Jūsų akimis, kiek tai mokslas ir kiek fantazija?
O kaip vertinti religiją, tikėjimą? Juk žmogaus valia rinktis. Mes visi esame labai skirtingi. Jeigu žmogui astrologija priimtina ir padeda gyventi - valio. Tik, jei tarkim kažkokios astrologinės pranašystės blogos, nereikėtų labai išsigąsti. Derėtų į jas žiūrėti ramiai, tiesiog pasisaugoti. O norint kažką suplanuoti, verta pasirinkti dieną astrologiniu aspektu. Jau jeigu augalai geriau auga pasodinti tam tikru metu, mes, žmonės, taip pat labai priklausomi ir nuo Mėnulio fazių, nuo Mėnulio dienų. Net ir medikams vertėtų į tai atsižvelgti derinant operacijas: jeigu sodina bulvę, galvoja, kada sodinti, o kai operuoja širdį, nežiūri…

Kaip galima apibūdinti „rimtą menininką”?
Nuostatų, kaip apibūdinti „rimtą menininką”, yra labai daug: ar dalyvauja parodose, ar yra teigiamai vertinamas meno kritikų, ar yra žinomas, ar darbai perkami. Bet žmogus gali ir nedalyvauti parodose, o kurti nuostabius darbus, tad, mano manymu, „rimto menininko” sąvoka yra subjektyvi… Laikas galiausiai viską patikrina ir sustato į vietas. Aš manau, kad rimtas tas, kuris turi individualumą, sukuria išliekamosios vertės turinčius darbus.

O šiandieninė krizė veikia meną?
Krizė dar tik prasidėjo. Ji neabejotinai pasireiškia mene, pirmiausia, ekonomiškai. (Krizinės menininko mintys bei nuotaikos lemia paveikslą?) Menas atspindi realybę, žmogaus tikrovę - tai viena iš meno funkcijų. Tad paveiksluose vis dažniau atsiranda ir skausmo, ir destrukcijos ir ne vien dėl krizės. Bet esu skaičiusi, kad kiek kartų blogis pakartojamas, tiek kartų jis įvyksta. Lygiai tokiu pačiu principu pasikartoja ir gerosios emocijos… Tad stengiuosi pati ir linkiu kitiems menininkams neprarasti savo individualumo ir kartu gausinti šviesias, gražias idėjas bei svajones.

Fotografas Tomas Piliponis

Patiko (0)

Rodyk draugams


Komentarai



Vardas (privalomas)

El. paštas (privalomas)

www

Dėstyk savo mintis.