BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

„Ežero skaisčios bangos liūliavo/ Žaliu smaragdu <…> Saulė už Alpių leidos sutingus <…> Rožių iš kalnų papūtė kvapas/ Skania sveikata.“ – rašė Maironis jau chrestomatiniu tapusiame eilėraštyje „Vakaras“ (Ant ežero Keturių kantonų). „Karvės su varpais visus išbudino keltis/ Ir funikulierius į Santį vos ne vos užkėlė,/ Mat šokolado šveicariško per daug buvom privalgę/ O jau kalnų didybė kone žadą atėmė…“ – manyje slypinčią poetės galią taip pat išlaisvino nuostabi Šveicarijos kalnų panorama. O kur neišlaisvins, kai visą kelią, kurį teko važiuoti pro šią šalį, lydėjo fantastiški vaizdai. „O, Dieve, koks kalnas! Oi, šitas dar didesnis! Ar visi matė? Palaukit, sustokit, kol nepaliesiu nenurimsiu! O per šitą tiltą važiuoti saugu? Čia jūra ar ežeras? Ai, upė?? O kas ten tą namą pastatė ant viršūnės? O tai kaip su mašina prie jo privažiuoti? O kalnai dirbtiniu ar natūraliu būdu apsodinti?“ – tokie ir panašūs egzistenciniai klausimai kankino ne vieną apstulbusią sielą visos kelionės metu. Ne į visus buvo galima rasti atsakymą, dėl to Šveicarijos konfederacija tapo dar paslaptingesnė, o noras į ją sugrįžti vis stiprėja. Ir kas galėjo pagalvoti, kad prieš keletą mėnesių kalbinusi alpinistą Vytautą Kygą ir jo sūnų Karolį pati užsikrėsiu kalnų liga… Ko gero, neišgydomai.

Sostinė: Bernas
Plotas: 41 290 km²
Gyventojai: 7,3 mln
Valiuta: Šveicarijos frankas
Valstybinės kalbos: prancūzų, vokiečių, italų, retoromanų
Politinė sistema: konfederacija
Religinė sudėtis: katalikai ir protestantai

Geografinė padėtis. Šalis, esanti Centrinėje Europoje, turi daug kaimynų: austrus, vokiečius, prancūzus, italus ir net Lichtenšteino kunigaikštystės gyventojus. Šveicarija neturi išėjimo į jūrą, tačiau puikuojasi nuostabia Reino upe ir milžiniškais ežerais.

Politika, demografija ir kt. Tai seniausia demokratinė respublika Europoje. Pakankamai maža, tačiau labai galinga finansinė imperija. Sostinėje gyvena tik apie 300000 gyventojų. Čia, kitaip nei daugumoje Europos valstybių, dėl nuostabios gamtos ir palankių sąlygų net 60% gyventojų gyvena kaimuose ir miesteliuose.

Kalba. Šveicarijos konfederacija suskirstyta į 26 kantonus. Priklausomai nuo kantono, šalyje kalbama net keturiomis kalbomis. Mažiausiai žinoma yra retoromanų, ji primena tarmę (plg. žemaičių tarmę su bendrine lietuvių kalba), daugiausiai kalbama vokiečių kalba. Mokykloje vaikai mokomi savo krašto kalbos ir dar bent vienos kitos. Tarkim prancūzakalbių krašte dar mokoma italų ir vokiečių kalbų ir pan., tačiau visas keturias kalbas moka tik nedaugelis gyventojų. Dėl to prieš čia vykdamas pasidomėk, kokia kalba vyrauja tame krašte, nes angliškai moka tik dalis šveicarų.

Virtuvė. Visų pirma, Šveicarija žinoma dėl savo nuostabaus skonio ir geros kokybės pieniškų šokoladų su įvairiais pagardais (riešutais, razinomis, kokoso drožlėmis, sausainių gabalėliais ir pan.). Čia atvykus nuodėmė neparagauti ir ožkos ar avies sūrio, kuris nors ir turi itin specifinį kvapą, bet yra rafinuoto rūgštoko skonio. Aštriausias iš sūrių – Apencelio. Šveicarai mėgsta įvairius maisto derinius, tad nenustebk makaronų lėkštėje aptikusi ne tik kumpio, bet ir vieną kitą virtą arba apkeptą bulvę, o bulvių apkepe – spagečių žiupsnelį.

Gėrimai. Šveicarai labai mėgsta alų bei vyną, nors pakankamai populiarūs ir stiprieji gėrimai (degtinė, likeris, viskis). 2006 metais vienam gyventojui teko net po 8,6 litro suvartoto gryno alkoholio! Lauktuvėms paieškok skanaus abrikosų ar vyšnių likerio, nestipraus alaus ir įvairių rūšių vyno.

Kainos, pirkiniai. Kainos - vienos aukščiausių Europoje. Nors oficialus šalies piniginis vienetas yra Šveicarijos frankas (CHF), tačiau kai kur galima mokėti eurais (tiesa, kartais grąža atiduodama vis tiek ne eurais, o frankais…). Pusantro Šveicarijos franko yra vienas euras. Įsigyti galima minėtų šveicariškų šokoladų, sūrių, taip pat laikrodžių. Sakoma, kad bet kurios firmos šveicariškas laikrodis bus puikios kokybės, nesvarbu, už kokią kainą. Čia jie kiek pigesni nei Lietuvoje (nuo 79 CHF). Turint bent kelis tūkstančius litų galima įsigyti ir tikrą „Rolex‘ą“. Pietūs Šveicarijoje atsieina 30-50 CHF, kava – 3 CHF. Gerai paieškojus, galima rasti gražių ir stilingų auskarų už 4-12 eurų.

Žmonės. Vietiniai gyventojai draugiški ir nuoširdūs. Kiekvieną parduotuvės lankytoją pasveikina šypsena, išeinantį palydi šiltu atsisveikinimu, mėgsta bendrauti. Išvaizda nesiskiria nuo daugumos europiečių, dėl to turistų minioje tikras šveicaras tiesiog ištirpsta ir tampa neatpažįstamu.Ekologija. Šveicarija labai vertina tai, ką turi – gamtą. Gamta jos vizitinė kortelė. Dėl to šiukšlės rūšiuojamos (visur stovi konteineriai, skirti atskirai plastikui, popieriui ir stiklui išmesti), o krovininiai sunkvežimiai praktiškai neįleidžiami į šalį – pasienyje prekės sukraunamos į traukinius ir gabenamos per konfederaciją bėgiais. Keliai mokami. Už be reikalo užvestą transporto priemonę tektų sumokėti baudą (dėl išmetamų dujų). Už nuorūkų metimą gatvėje ne į šiukšliadėžę ar peleninę – taip pat.

KELETAS NAUDINGŲ FRAZIŲ:

(Kadangi daugiausiai šveicarų kalba vokiškai, pateikiu naudingas frazes šia kalba)
Laba diena! – Guten Tag!
Iki pasimatymo! – Bis bald!
Ačiū! – Danke
Prašom – Bitte
Kiek kainuoja? – Viefiel kostet?
Aš nesuprantu – Nicht verstehen
Ar kalbate vokiškai? – Sprechen Sie Deutsch?
Kaip sekasi? – Wie gehts?
Koks tavo vardas? – Wie heist du?
Aš gyvenu Lietuvoje – Ich wohne in Litauen

Papasakosiu tau apie kelis karštus taškus, palikusius didelį įspūdį.

Santis. Tai aukščiausia Apencelio kantono Alpių viršukalnė (2502 m), kur kalnų keteros siekia dangų ir atrodo, kad ranka gali paliesti baltą pūkuotą debesį. Viršūnėje galima pamatyti net šešias Europos šalis, svarbu pasidomėti, kurioje pusėje kuri yra. Į viršukalnę man teko keltis lyniniu keltuvu (kaina asmeniui – 28-38 CHF), į kurį telpa apie 70-80 žmonių. Nors kelionė truko vos 7 minutes, tačiau privertė smarkiai suabejoti savo drąsa – nuo greitai besikeičiančio slėgio svaigo galva, spengė ausyse, o pasižiūrėjusi žemyn prisiekinėjau daugiau neeksperimentuoti ir tokiu transportu nekeliauti. Kai pagalvoji, kad vos keli „laidai“ išlaiko ~5 tonas svorio, pasidaro baisiau nei baisu. Ačiū Dievui, vos išlipusi ir atsipeikėjusi po patirto streso išvydau tai, apie ką nė svajoti nesvajojau. Nors lietuvių kalba ir turtinga (turime keliasdešimt tūkstančių žodžių), tačiau apėmusiam jausmui nusakyti vis tiek pritrūksiu žodžių. Jausmas panašus, kaip įsimylėjus – apima nepaprastas laimės pojūtis, kažkas tarsi prikabina sparnus ir norisi skristi virš tų žalių kalvų, liesti kalną, ledą ant viršukalnės, didžiulį šviesų debesį, o kartais net verkti iš laimės. Kai suvoki, kad po tavimi – net šešių valstybių kontūrai, jautiesi visagalis. O kartu tik mažytė pasaulio dalelė, norinti pasigėrėti Dievo kūriniu. Stovint ant viršukalnės niekas nesvarbu, gyveni čia ir dabar. Apsvaigusiems nuo patirtų įspūdžių yra įrengtos kavinės. Galima valgyti tiek viduje, tiek lauke, tačiau norintys pasimėgauti vaizdu į kalnus turi susitaikyti su tuo, kad trečdalį lėkštės turinio greičiausiai nugriebs išalkusi varna. Jų čia galybė! Taip pat Santyje yra dvi suvenyrų parduotuvės, kur parduodama šūsnis daiktų: puodelių, marškinėlių, tušinukų, šokoladų, likerių, magnetukų su Šveicarijos simboliu – karve su varpeliu. Žinoma, ir papuošalų. Šio kalno papėdėje ganosi nemažai karvių, kurios tik iš pradžių atrodo gražios, švarios ir įdomios. Po pusvalandžio nuo krūvos varpelių skambėjimo (o jie suskamba vos karvei sukrutėjus) labai paskausta galvą, tačiau jos – neatsiejama Šveicarijos dalis. Šauniausia popietė – sėdėti netoli jų ant didžiulio įkaitusio akmens ar uolos, jausti kaip saulės spinduliai maloniai kutena nosį ir skruostus, prisiskinti čia pat augančių raudonskruosčių žemuogių ir žvelgti į akimis neaprėpiamus kalnus – juk ką tik ten buvai!

Lokarnas. Tai nedidelis Šveicarijos miestas, plytintis žemiausiai jūros lygio (205m.), netoli Italijos. Turistus vilioja nepakartojamu Madžorės ežeru ir Viduržemio jūros regiono augalais – palmėmis, oleandrais, apelsinmedžiais. Čia kas du metus vyksta tarptautinis kino festivalis ir kiti svarbūs su menu, ypač muzika susiję renginiai. 1480m. pranciškonų vienuoliui šiame mieste buvo apsireiškusi ir Mergelė Marija, dėl to tai ir katalikų traukos centras. Tačiau man didžiausią įspūdį paliko ramybė. Nors vos mums atvykus į miestą prapliupo lietus, o mieste aidėjo roko muzikos garsai, tačiau faktas, kad matai palmę ar ryškiaspalvius žiedus snieguotų kalnų fone, kad net lyjant lietui kepina saulė ir visai nesinori lįsti į vidų, o Madžorės ežeras labiau primena beribę bekraštę jūrą (jo ilgis – apie 100km! Plotis – apie 2km.) atperka viską. Apima tokia palaima, kad užsimiršti, kur esi. Žmonės niekur neskuba ir lėtai gurkšnoja kavą lauko kavinukėje, iš ryškiaspalvių namų balkonų kyšo besišypsantys veidai, parke ant suoliukų svajoja romantiškos sielos, o palei ežerą laksto išdykę vaikai. Ar minėjau, kad jis nenusakomai gražios spalvos?Beje, miestas patrauklus ir dėl nedidelių parduotuvėlių gausos. Rankinės, spalvingi auskarai ir žiedai, drabužiai, batai, firminiai kvepalai ir… saldumynų krautuvės – čia yra visko, ko reikia tikrai damai.

Churas. Šis miestelis turi daugybę bažnyčių, tiltelių ir fontanų. Fontanai tarsi Churo simbolis, mat prieš kelis šimtmečius jie buvo reikalingi ne tiek grožiui, kiek atsigėrimui, drabužių skalbimui ir pan. Liūto formos, burbulo formos, skirti Mergelei Marijai – tik vieni iš nedaugelio. Bažnyčios, kaip ir Lokarne, dauguma išlikę dar nuo XII amžiaus (plg. Lietuvos vardas apskritai pirmąkart įvardytas tik XI amžiuje…), dėl to jose jaučiama viduramžių dvasia, prabanga ir šaltis. Namai čia spalvingi, gėlės žydi balkonuose ir ant palangių, o gatvelės siauros. Tramvajų bėgiai Chure įrengti tiesiai ant kelio, tad teko apturėti linksmą nuotykį. Su turistų grupe ėjome per perėją, kai staiga pamatėme atvažiuojantį tramvajų. Pusė grupės gatvės pereiti jau nebespėjo, tad stovėjo kitoje kelio pusėje ir laukė, kol iš pusės kilometro ilgio tramvajaus bus iškrauti kroviniai. Žinoma, mes likusiųjų anapus transporto priemonės nematėme. Jie mūsų – irgi. Visa laimė, kad prekes darbuotojai iškrovė per penkias minutes, nes tokio ilgio tramvajų apeiti būtų sunku, o per priekį – dar ir pavojinga.

Reino tarpeklis. Nors čia praleidau vos kelias valandas, tačiau vaizdas atėmė žadą. Prieš kelis šimtmečius Alpes šiek tiek išgraužė Reino upė ir tarp kalnų susidarė tarpeklis. Kelias, juosiantis šį gamtos stebuklą, vadinamas Via Mala (lot. blogas kelias). Jis buvo nutiestas prekybai tarp Italijos ir Šiaurės Europos šalių plėtoti, tačiau italai šį kelią rinkosi ir naujų teritorijų užkariavimui. Deja, atsiradus tarpekliui tapo itin sunku keliauti, mat nedidelė Reino upės vaga tiesiog praskyrė kalnus. Daug, oi kiek daug čia žmonių ir net jų žirgų žuvo (na, ne visi ir neiškart suprato, kad čia jau reiktų pasikliauti tik savo jėgomis ir bandyti kopti įsikibus į vieną kalno pusę arba bristi upe), ir tik nedaugelis pasiekė savo tikslą. Vis tik ši ne iš piršto laužta istorija ir itin vaizdingas siauras ir vingiuotas upės tarpeklis, apsuptas 490 metrų aukščio smiltainio uolų, daro didelį įspūdį. Atrodo, kad čia civilizacijos nebūta nei kvapo ir tik nedidukė suvenyrų parduotuvėlė bei greta esanti lauko kavinukė primena, kad esame XXI amžiuje. O kad pajustum anų laikų dvasią, sumokėjęs kelis eurus turi laiptukais nusileisti nuo aukšto kalno iki pat upės, eiti tuneliais ir tilteliais, jausti upės bangavimą, nuo uolų krentančius lašus ir drėgmę ir stengtis nepaslysti. Man prieš akis vienas vyriškis paslydo ir nudardėjo laiptais žemyn. Laimei, atsipirko keliomis mėlynėmis ant užpakalio. Ir, žinoma, prisiminimais apie viso puslapio vertą Reino tarpeklį, kuris kartais susiaurėja taip, kad lieka vos kelių centimetrų atstumas tarp kalnų..

Autorė Dalia Daškevičiūtė

Patiko (0)

Rodyk draugams


Komentarai



Vardas (privalomas)

El. paštas (privalomas)

www

Dėstyk savo mintis.