BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ryškiai raudonų plunksnų skraistė apgaubia visą miestą. Suka didelį ratą, kol papučia vėjas ir pūkų kamuoliai išsisklaido ir nusėda ant žemės. Tyla. Iš kamuolinių tamsių debesų susiformuoja milžiniški žvėrys ir grėsmingai artėja link miesto. Lyg pro miglą matai jų dideles ausis ar ilgą kaklą, liūdnas akis, visu kūnu jauti jų alsavimą. Staiga plyksteli geltona šviesa, ir į miestą įrieda keistas vienišas ratas. Jo viduryje matai užmerktą akį ilgomis blakstienomis. “Atsimerks, ar ne?” - spėlioja iš mėlynos pašvaistės žvelgiančios dvi artimos neramios sielos. Tokių, ir panašių minčių kyla stebint jauno, talentingo ir ambicingo tapytojo Vlado Mackevičiaus paveikslus ir freskas. 27-erių menininkas prisipažįsta esąs šiuolaikiškai bohemiškas, pasinėręs į kūrybą ir kaip batsiuvys be batų. Jo tapytų paveikslų turi ne viena užsienio estrados žvaigždė, tačiau Vladas to nesureikšmina, o savo paveikslų namie neturi nei vieno. Patyręs kūrybinius pakilimus ir nusileidimus jis jaučia begalinį impulsą ir malonumą kurti toliau ir informuoti apie tai mases. Sėdėdamas prie pietų stalo kalbėjo ne tik rimtomis temomis, bet ir juokavo.

Įsivaizduok, kad su nepažįstamu žmogumi dviems valandoms įstrigai lifte. Ką apie save papasakosi, kaip prisistatysi?
O tu žinai, aš nieko nepasakočiau! Yra apie ką šnekėti ir be manęs. Pavyzdžiui, apie gyvenimą, požiūrį. Arba ar būna erekcija po kastracijos. (O jei klaustų, kas toks esi?) Vladas Mackevičius. Užsiimu mėgstamiausia veikla - tapyba. Viskas! Juk jeigu nagrinėjame būtent užstrigusių lifte situaciją, tai ta vieta yra gerokai įdomesnei veiklai skirta, negu pasakoti vienam apie kitą (juokiasi).

Baigei interjero dizainą, tačiau visuomenei esi žinomas kaip tapytojas. Kodėl?
Nežinomas aš visuomenei, tik tam tikram sluoksniui, vadinamajai auditorijai, ties kurios informavimu aš ir dirbu. Gal todėl, kad atradau save mene. Skamba banaliai, bet taip yra. Aš kaifuoju nuo to. Pavyzdžiui, nuvažiuoju į kokią kelionę, tai grįžtu drebančiom rankom, nes noriu imt teptuką ar pieštuką. Kūryba slypi viduje (rodo į širdį).

Papasakok, kaip vyksta kūrybinis procesas, nuo idėjos, iki jos įgyvendinimo - paveikslo, kuris jau kabo ant sienos?
Idėją matau visur. Žvelgiu į pasaulį per savo prizmę ir protas generuoja idėjas, kaip obelis augina obuolius (šypsosi). Pats procesas gana nesudėtingas: idėjos užfiksavimas (visada jas fiksuoju, kad nepamirščiau, kartais eskizus nusipiešiu, net miegu eskizų su knyga), formato sprendimas (jam reikalinga drobė, porėmis. Jei paveikslas bus nestandartinio formato, tai porėmį reikės užsakyti ir laukti savaitę-dvi, kol pagamins porėmį ir aptrauks drobe, o tada ją nugruntuoti), dažų parinkimas, tapymas (trukmė priklauso nuo to, kokio dydžio yra paveikslas, ar sunku tapyti detales ir pan.).

O tau būna sunku tapyti?.. Ar tai moralinis sunkumas?
Gal tu teisi, būtent morališkai sunku būna. Manau, dailininkas turi būti vienaip ar kitaip disciplinuotas, nes šiuolaikiniame gyvenimo sraute nėra kada laukti įkvėpimo, turi visą laiką dirbti, kai nėra įkvėpimo - treniruotis, prisiversti tapyti ir neužmiršti technikos.

Esi vienas iš nedaugelio menininkų, galinčių visiškai pragyventi iš kūrybos. Kaip tau tai pavyko?
(Ilga pauzė) Ilgu ir kryptingu darbu tai pasiekiau. Kūryba, ryšiais ir vadyba. Ryšiai svarbūs tam, kad tave žinotų kuo daugiau žmonių, kažkoks koncentruotas, aktualus menui sluoksnis, nepaisant to, kad “nešu” meną į mases, nes tai yra būtina. Stengiuosi informuoti kuo daugiau žmonių, pradedant spauda, baigiant atvirukų su paveikslų reprodukcijomis leidyba. Taip pat rengiu parodas, tapau “gyvai”, leidžiu bukletus, dalyvauju grupiniuose meniniuose judėjimuose ir pan.

Kad kažkur dalyvautum, turi pasisiūlyti arba tave turi pakviesti…
Be abejo, turi pats pasisiūlyti. Jaunoji karta dažniausiai turi siūlytis, nes kviečiami būna tik patyrę, seni ir gerbiami “vilkai”. Tai visiškai suprantama. Turi “belstis”, leisti žmonėms žinoti apie tave, o išvadas jau jie patys padarys. Veržlumas visą laiką yra įvertinamas, tik reikia tikėti ir siekti to, ko nori.

Kaip tu renginiuose tapai “gyvai”?”
“Gyvai” tapau dviejuose skirtingų charakterių vakarėliuose. Vienus organizuoju pats ir kviečiu tam tikrą kiekį žmonių. Tai būna dviejų-trijų valandų trukmės kultūrinė injekcija. Rodau nuo a iki z kaip gimsta paveikslas. Tiesa, sudėtingų meninių sprendimų atlikti tuomet negaliu, nes ribotas laikas - žiūrovas juk negali žiūrėti į tave pusę dienos. Kiti renginiai būna privatūs ir korporatyviniai, į kuriuos dažniausiai esu kviečiamas. Ten taip pat vyksta tapybos “gyvai” procesas, tik paveikslas paprastai įteikiamas arba to renginio “kaltininkui”, arba tarkim kūrybos sukaktuvininkams, kurie jubiliejų švenčia. Teko susilaukti įvairiausių nuomonių, ir tai yra gerai.

O kaip yra su užsienio žvaigždėmis, kurių ne viena jau turi tavo kūrinius?
Juos esu ir padovanojęs, ir pardavęs. Kodėl būtent aš? (ilgai mąsto) Susiformuoji tikslą, beldiesi į duris, ir kartais pasiseka. Pagrindinės idėjos yra dvi: iš vienos pusės, tai tiltas į užsienį, tiksliau informavimas apie Lietuvos meną už Lietuvos ribų, o iš kitos - dovanoju paveikslus tiem žmonėm, kurių kūryba įkvepia mano kūrybą. Taip noriu atsidėkoti. Tokių žmonių yra nemažai, bet kam juos vardint? Man labai malonu, kad mano paveikslą turi dainininkė Roisine Murphy, bet tikrai nenoriu tų muzikantų vardinti ar hierarchiškai išskaidyti. Tiesiog labai gerai, kad kažkieno kūryba gali įtakoti kitos meninės pakraipos atstovo kūrybą.

Kas buvo paskutiniai, kurių kūryba tave įkvėpė ir kuriem įteikei paveikslą?
Grupė “Tokyo”. Prieš tai buvo “Mumij Troll” dainininkas Ilja Lagutenko.

Ar tapai jau žinodamas, koks tai bus paveikslas ir kas galėtų būti jo savininkas?
85-iais procentais žinau, ką piešiu. Visa kita lieka spalvos, kompozicijos ir naujų elementų atsiradimui, improvizacijai. Tačiau apie paveikslo savininką negalvoju visiškai, man tai neįdomu. (Net jei pieši pagal užsakymą?) Vis tiek susikoncentruoju ties darbu, ir apie pinigus, kuriuos uždirbsiu ar galėčiau uždirbti, negalvoju. Mano pareiga yra tapyti, o ne galvoti, kaip kūrinio šeimininkas reaguos į jį, jam patiks, ar nusivils. Tiesiog darau darbus maksimaliai gerai. Taip, kaip galiu.

Kiek paveikslų esi pasilikęs namie SAU, neturėdamas intencijos, kad kažkam padovanosi, ar parduosi?
Nei vieno… Manau, kad menas priklauso liaudžiai. (O tu nesi liaudies dalis?) Esu, bet aš batsiuvys be batų. Kam man mano kūdikis meno atžvilgiu? Tam jį ir paleidau į pasaulį, kad džiugintų kažką ir rastų savo šeimininką.

Ką nori pasakyti savo kūriniais? Kokias idėjas skelbi?
Dažniausiai stengiuosi įdėti į darbą kuo daugiau detalių, kurios keltų pozityvias emocijas. Jei žvelgiame per kitą prizmę, tai idėja yra ta, kad reikia elgtis taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi. Svarbūs ir teisingi prioritetai, vidinė bei išorinė meilė, protestas prieš gamtinius, ekologinius, intymius iškrypimus, sutrikimus ir pan. Manau, mano kaip menininko pareiga pastebėti ir tokius dalykus.

Kaip atrodo eilinė tavo diena?
Nėra tokių! Kiekviena diena vis kitokia, ir apskritai gyventi yra pasaka (šypsosi). Darau tai, kas patinka, mane tai “veža” iš vidaus, ir atsiranda grįžtamoji pozityvi reakcija iš aplinkinių. Tai suteikia stimulo veikti toliau. Nėra kažkokio šablono, pagal kurį gyvenu. Aš televizoriaus namie neturiu, tai jau kažką galbūt sako. Žmonės patys susikuria taisykles, pagal kurias gyvena. Atsikelia, eina į darbą, po darbo į parduotuvę, grįžta ir kepa žuvies pirštelius, kotletus, žiūri televizorių… Aš pats televizorių pažiūriu pro kaimyno langą. (Kelintame aukšte gyveni?) Kelintame? Pirmame (sutrinka).

Tuomet kaimynai pro tavo langą spoksoti turėtų. Grįžtant prie pirštelių, tu pats mėgsti gaminti. Jei nebūtum tapytojas, būtum… kulinaras?
Kas būtų, jeigu nebūtų būtų? Niekada apie tai negalvojau, nes esu toj lėkštėj, kurioje ir turėčiau būti. Svarbu kuo kryptingiau dirbti - tingėjimas prie gero nenuveda, nors kartais labaaai norisi patingėti. Tačiau kai po ilgo ir sunkaus darbo pamatai rezultatą, būna džiugu.

Koks yra Vlado Mackevičiaus laisvalaikis, kai atsiriboja nuo tapybos?
Vladas Mackevičius dėl savo laisvalaikio turi labai daug problemų, mat skiria visą save tapybai. Sudėtinga atsakyti… Gyvenu menu. Net susitikdamas su draugais, gyvendamas naktinį gyvenimą (esu jo dalis), dažnai galvoju apie meną, generuoju idėjas. Laisvalaikiu galiu pavadinti maisto gaminimą, ypač sriubas. Kad ir barščius!

Kokių savybių būtinai turi turėti tikras menininkas?
Neįmanoma nustatyti, tačiau galiu pasakyti savo nuomonę. Dabar gyvenančiam žmogui būtini (be kūrybinės potencijos, įkvėpimo ir ūpo) komunikabilumas, disciplina ir vadybinės gyslelės turėjimas. Vadyba padeda save pateikti visuomenei. Kad ir kaip bebūtų gaila, tačiau to reikia. Lietuvoje turime labai mažai meno vadybos specialistų, dėl to pravartu veikti patiems…

Ar pats atitinki bohemiško menininko stereotipą, portretą - nemiegantį naktimis, turintį mūzą, gyvenantį vieną, kenčiantį ir t.t.?
Iš dalies. Atitinku šiuolaikinio bohemiško menininko portretą. Žinau, ką reiškia kurti su mūza ir be jos; kas yra nusileidimai ir pakilimai kūryboje; vidinė būsena. Teko patirti kūrybinių kančių, buvo ir duonos su vandeniu laikotarpis, ir netrumpas, tačiau tikėjau, kad anksčiau ar vėliau pasiseks. Tokie laikotarpiai užgrūdina, vėliau lengviau adaptuojiesi kitose situacijose.

Kokie yra artimiausi tavo planai?
Susitiksiu su draugu architektu, skambino neseniai - Maksas (apsimeta nesupratęs klausimo ir šypsosi). Vakare galvoju kažkur “išlysti”, nežinau tiksliai, kur, bet norisi (pradeda juoktis). O šiaip leisiu knygą šiais metais, teks tam pataupyti, kažko atsisakyti. Dar norėčiau žmones supažindinti su tapyba pirštais. Artimiausioje parodoje bus viena aktualiausių temų - kaip tam tikros technikos pagalba galima perteikti savo mintis, požiūrį į pasaulį.

Vladai, papasakok anekdotą.
Anekdotą?.. (ilga pauzė, kurios metu menininkas akivaizdžiai mintimis skenuoja žinomus anekdotus ir kikena) Dabar galvoju, visi žinomi tokie gan intymūs. Palauk, tuoj… O tu užrašysi jį? (Be abejo!) Cha, šito pasakot negaliu… Šito irgi… Gali parašyti, kad menininkas žino daug nepadorių anekdotų, ir nei vienas neatitinka redakcijos standartų. P.S. Kad taip ir neliktumėte be anekdoto - Naujasis lietuvis (akivaizdu, kad anekdotas kurtas prieš sunkmetį - aut. past) nusiperka paveikslą už penkis tūkstančius litų ir sako: “Na, atviruką jau turiu, dabar einu dovanos ieškoti…”.

Autorė Dalia Daškevičiūtė
Fotografai Tomas Piliponis,
Evgenia Levin/Zeneka

Patiko (0)

Rodyk draugams


Komentarai



2 komentarai

  1.    tadaskornelis 2009-09-16 22:39

    Labai geras interviu. :)

  2.    evelina 2010-10-26 19:05

    geras interviu

Vardas (privalomas)

El. paštas (privalomas)

www

Dėstyk savo mintis.